CCPE (2014) 4 galutinis

Strasbūras, 2014 m. gruodžio 17 d.

KONSULTACINĖ EUROPOS PROKURORŲ TARYBA (angl. CCPE)

Konsultacinės Europos prokurorų tarybos Nuomonė Nr. 9 (2014 m.)

Europos Tarybos ministrų komitetui

Dėl Europos normų ir principų, susijusių su prokurorais

ROMOS CHARTIJA

Europos Tarybos ministrų komiteto paprašyta pateikti standartinį dokumentą apie Europos normas ir principus, susijusius su prokurorais, Konsultacinė Europos prokurorų taryba priėmė šį susitarimą:

I. Visose teisinėse sistemose valstybės prokurorai (toliau – „prokurorai“), veikdami pagal jiems priskirtą kompetenciją, prisideda prie teisinės valstybės užtikrinimo, ypač sąžiningai, nešališkai ir veiksmingai įgyvendinant teisingumą visose bylose ir visuose proceso etapuose.

II. Prokurorai veikia visuomenės vardu ir atstovauja viešiesiems interesams, kad būtų gerbiamos ir saugomos žmogaus teisės ir laisvės, kaip nustatyta Konvencijoje dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje.

III. Prokurorų vaidmuo ir darbas baudžiamosios justicijos srityje ir už jos ribų turėtų būti nustatytas aukščiausio įmanomo lygio įstatymuose ir turi būti vykdomi griežtai laikantis Europos Tarybos demokratinių principų ir vertybių.

IV. Prokuratūros nepriklausomumas ir autonomiškumas tiesiogiai susijęs su teisminės valdžios nepriklausomumu. Todėl reikėtų apskritai skatinti stiprinti prokuratūros nepriklausomumą ir efektyvų savarankiškumą.

V. Priimdami sprendimus prokurorai turėtų veikti savarankiškai ir savo pareigas vykdyti neveikiami išorinio spaudimo ar įsikišimo, laikydamiesi valdžių paskirstymo ir atskaitingumo principų.

VI. Prokurorai turėtų laikytis aukščiausių etikos ir profesinių standartų, visada elgtis nešališkai ir objektyviai. Jie turėtų siekti būti ir atrodyti nepriklausomais ir nešališkais, nedalyvauti jokioje su nešališkumo principu nesuderinamoje politinėje veikloje ir neturėtų dirbti tose bylose, kuriose dėl asmeninių interesų ar santykių su asmenimis, turinčiais interesų byloje, negali būti užtikrintas jų visiškas nešališkumas.

VII. Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje būtinas prokurorų darbo skaidrumas. Turėtų būti sukurti etikos ir elgesio kodeksai atsižvelgiant į tarptautinius standartus ir tie kodeksai turėtų būti prieinami visuomenei.

VIII. Atlikdami savo darbą prokurorai turėtų laikytis nekaltumo prezumpcijos principo, gerbti teisę į teisingą teismo procesą, paisyti šalių lygių galimybių, laikytis valdžių padalijimo principo, gerbti teismų nepriklausomumą ir paisyti galutinių teismo sprendimų privalomumo. Jie turėtų atsižvelgti į tai, kad jie turi tarnauti visuomenei ir ypač daug dėmesio turi skirti pažeidžiamų asmenų, ypač vaikų ir nukentėjusiųjų, situacijai.

IX. Prokurorai turi išraiškos ir bendravimo teisę. Prokurorams bendraujant su žiniasklaidos priemonėmis turėtų būti laikomasi šių principų: nekaltumo prezumpcijos, teisės į asmeninį gyvenimą ir orumą, teisės į informaciją ir spaudos laisvę, teisės į teisingą teismo procesą, teisės į gynybą, tyrimų sąžiningumo, veiksmingumo ir konfidencialumo bei skaidrumo principas.

X. Prokurorai neturėtų naudotis savo bendrojo pobūdžio neliečiamybe, tačiau jiems gali būti taikoma neliečiamybė dėl veiksmų, kuriuos jie atliko sąžiningai dirbdami ir vykdydami savo pareigas.

XI. Prokurorai ir, jei būtina, jų šeimos, turi teisę būti saugomi Valstybės kai dėl jų vykdomų funkcijų kyla pavojus jų asmeniniam saugumui.

XII. Prokurorų priėmimą į darbą ir karjeros klausimus, įskaitant pakėlimą pareigose, perkėlimą, drausmines nuobaudas ir atleidimą, reglamentuoja įstatymas ir šioje srityje turėtų būti vadovaujamasi aiškiais ir objektyviais kriterijais, laikantis nešališkų procedūrų, užkertant kelią bet kokiai diskriminacijai ir užtikrinant galimybę nešališkam atvejų nagrinėjimui.

XIII. Aukščiausio lygio profesiniai įgūdžiai ir sąžiningumas yra pagrindinė būtina sąlyga efektyviai prokuratūros veiklai vykdyti ir kad visuomenė pasitikėtų šia institucija. Todėl prokurorai turi įgyti atitinkamą išsilavinimą ir baigti mokymų programas atitinkamai pagal savo specializaciją.

XIV. Prokuratūros veiklos organizavimas grindžiamas hierarchine struktūra. Ryšiai tarp skirtingų hierarchijos lygmenų turi būti nustatyti aiškiomis, vienareikšmiškomis ir tinkamai suderintomis taisyklėmis. Paskiriant ir pakartotinai paskiriant bylas turi būti laikomasi nešališkumo reikalavimų.

XV. Prokurorai turėtų nuspręsti pradėti baudžiamąjį persekiojimą tik turėdami tinkamai pagrįstų įrodymų, kurie laikomi patikimais ir leistinais. Prokurorai turėtų atsisakyti naudoti tuos įrodymus, kurie, kaip pagrįstai manoma, buvo gauti neteisėtais būdais, ypač kai jie susiję su rimtu žmogaus teisių pažeidimu. Jie turi siekti užtikrinti, kad būtų imtasi atitinkamų sankcijų tų asmenų, kurie yra atsakingi už neleistinų būdų naudojimą ar kitus įstatymų pažeidimus, atžvilgiu.

XVI. Baudžiamasis persekiojimas turėtų būti vykdomas užtikrintai ir teisingai. Prokurorų darbas prisideda prie teisingų teismo nuosprendžių priėmimo ir turėtų prisidėti prie efektyvaus, operatyvaus ir kokybiško teisingumo sistemos veikimo.

XVII. Siekiant užtikrinti nuoseklumą ir teisingumą priimant savarankiškus sprendimus baudžiamojo persekiojimo vykdymo stadijoje ir teisminiame procese, turėtų būti priimtos aiškios gairės, reglamentuojančios ypač tuos atvejus kai turi būti priimtas sprendimas dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo. Tam tikrais atvejais ir vadovaujantis įstatymais prokurorai taip pat turėtų apsvarstyti alternatyvas baudžiamajam persekiojimui.

XVIII. Prokurorai turėtų turėti reikalingas ir atitinkamas priemones, įskaitant šiuolaikines technologijas, padedančias veiksmingai vykdyti jų misiją, kuri yra esminis dalykas teisinėje valstybėje.

XIX. Prokuratūroms turėtų būti suteikiamos galimybės įvertinti savo poreikius, tartis dėl biudžeto ir nuspręsti kaip skaidriai panaudoti paskirtas lėšas, kad jų tikslai būtų įgyvendinti veiksmingai ir kokybiškai. Jeigu prokuratūros pačios valdo savo išteklius, jos turėtų efektyviai ir skaidriai taikyti šiuolaikinius valdymo metodus ir joms taip pat turėtų būti užtikrintas atitinkamas darbuotojų parengimas.

XX. Efektyviam prokuratūros darbui nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje, taip pat tarp skirtingų prokuratūros padalinių bei tarp toje pačioje prokuratūroje dirbančių prokurorų darbui užtikrinti būtinas abipusis ir kokybiškas bendradarbiavimas. Tarptautinius teisinės pagalbos prašymus prokurorai turėtų nagrinėti pagal savo jurisdikciją, skirdami tiek pat dėmesio ir pastangų kaip ir dirbdami nacionalinio lygmens bylose ir jiems turėtų būti prieinamos visos reikalingos priemonės, įskaitant mokymus, kurios prisidėtų ir stiprintų nuoširdų ir veiksmingą tarptautinį teisinį bendradarbiavimą.

Patvirtinta CCPE Romoje 2014 m. gruodžio 17 d.

PAAIŠKINIMAS

Įžanga

1. Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Rec(2000)19 dėl prokuratūros vaidmens baudžiamosios justicijos sistemoje ir po 14 metų išlieka aktuali. Nuo 2000 m. Europos lygmeniu buvo iškelti kiti prokuratūros veiklos aspektai, todėl tapo būtina aktualius principus atnaujinti ir susieti.

2. 2005 m. Ministrų komiteto įsteigta Konsultacinė Europos prokurorų taryba (CCPE), atsižvelgdama į šį kontekstą, siekia įvardinti ryškiausias aktualijas dėl prokuratūros statuso, darbo ir veiklos. 2014 m. sausio mėn. Ministrų komitetas pavedė CCPE priimti standartinį dokumentą apie Europos normas ir principus, susijusius su prokurorais. Vykdydama šią užduotį, CCPE rėmėsi priede prieš šio Paaiškinimo išvardintais dokumentais.

3. Valstybių Narių teisinės sistemos yra gana skirtingos, ypač kai kalbama apie prokurorų darbą ir vaidmenį. Vis dėl to visais atvejais prokurorai privalo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurios yra nustatytos Konvencijoje dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje.

4. Šis dokumentas skirtas valstybinėms institucijoms, teisminės, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijoms bei teisininkams ir tyrėjams.

1. Prokuroro sąvokos apibrėžimas

5. Valstybės prokurorai (toliau – „prokurorai“) yra valstybinės institucijos atstovai, kurie, veikdami visuomenės vardu ir atstovaudami viešiesiems interesams, užtikrina įstatymo taikymą kai dėl įstatymo pažeidimo turi būti taikomos baudžiamosios sankcijos, atsižvelgdami į asmens teises ir būtiną baudžiamosios justicijos sistemos efektyvumą. Į prokurorų misiją taip pat gali įeiti galios, susijusios ne tik su baudžiamosios justicijos sistema, jeigu tai numato nacionalinė teisinė sistema.

2. Prokurorų vaidmuo

6. Visais atvejais ir visuose teisinio proceso etapuose prokurorai siekia užtikrinti, kad teisinė valstybė ir viešoji tvarka būtų užtikrinta teisingai, nešališkai ir veiksmingai vykdant teisingumą.

7. Būtina užtikrinti prokurorų nepriklausomumą ir veiksmingą savarankiškumą ir sukurti tinkamas apsaugos garantijas. Jų pareiga yra veikti sąžiningai, nešališkai ir objektyviai. Baudžiamosiose bylose prokurorai turi atsižvelgti į asmens atžvilgiu vykdomo teismo proceso rimtas pasekmes, netgi jeigu teismas asmenį išteisina. Taip pat jie turėtų siekti, kad teisingumo sistema veiktų kuo įmanoma operatyviau ir veiksmingiau ir padėti teismams priimti teisingus sprendimus.

8. Sistema, kurioje tiek prokuroras, tiek ir teisėjas veikia laikydamiesi aukščiausių sąžiningumo ir nešališkumo standartų, labiau apsaugo žmogaus teises nei sistema, kurioje remiamasi vien tik teisėju.

2.1 Funkcijos baudžiamajame procese

9. Prokurorai vaidina esminį vaidmenį teisinėje valstybėje ir užtikrinant tinkamą baudžiamosios justicijos sistemos veikimą.

10. Prokurorai nusprendžia ar pradėti ar tęsti baudžiamąjį persekiojimą, palaiko kaltinimus nepriklausomame ir nešališkame pagal įstatymus įsteigtame teisme ir sprendžia ar apskųsti teismo priimtus sprendimus.

11. Tam tikrose baudžiamosios justicijos sistemose prokurorai taip pat atlieka kitas funkcijas, pavyzdžiui, plėtoja ir įgyvendina nacionalinę nusikaltimų prevencijos politiką (pritaikydami ją, jeigu tinka, atsižvelgiant į regionines ir vietines aplinkybes), atlieka tyrimus ir jiems vadovauja, užtikrina, kad nukentėjusiems būtų suteikta efektyvi pagalba, priima sprendimus dėl alternatyvų baudžiamajam persekiojimui arba prižiūri kaip vykdomi teismo sprendimai.

2.1.1 Baudžiamojo persekiojimo principai

12. Kai kurių Valstybių Narių teisinėse sistemose kaip baudžiamojo persekiojimo pagrindas yra nurodytas „įstatymiškumo“ principas. Tuo tarpu kitos Valstybės Narės savo teisinėse sistemose yra nustačiusios „protingumo principą“ arba „galimybės principą“.

13. Siekiant užtikrinti nuoseklumą ir teisingumą priimant savarankiškus sprendimus baudžiamojo persekiojimo vykdymo stadijoje ir teisminiame procese, turi būti priimtos aiškios gairės, kurios ypač reglamentuotu tuos atvejus kai turi būti priimtas sprendimas dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo. Netgi jeigu sistemoje nenumatyta, kad prokurorai priima sprendimus savo nuožiūra, vis tiek bendrosiose gairėse turėtų būti pateiktos nuostatos dėl sprendimų priėmimo.

14. Prokurorai turėtų siekti užtikrinti, kad prieš priimant sprendimą dėl baudžiamojo persekiojimo būtų atlikti visi būtini ir pagrįsti procesiniai veiksmai ir tyrimai ir byla turi būti tęsiama tik jeigu yra pagrįstų, patikimų ir leistinų įrodymų. Baudžiamasis persekiojimas turi būti vykdomas užtikrintai ir teisingai, remiantis tik esamais įrodymais.

15. Tais atvejais, kai į prokurorų kompetenciją įeina dalyvavimas nusikaltimo tyrime arba policijos ar kitų tyrimą atliekančių institucijų darbo kontroliavimas, šias funkcijas prokurorai turėtų vykdyti objektyviai, nešališkai ir profesionaliai ir turėtų siekti užtikrinti, kad tyrimą atliekančios institucijos laikytųsi teisės principų ir pagrindinių žmogaus teisių.

16. Prokurorai turėtų atsižvelgti į liudytojų interesus ir, jeigu priskirta jų kompetencijai, imtis arba skatinti imtis priemonių jų gyvybei, saugumui ir privatumui apsaugoti arba užtikrinti, kad tokių priemonių būtų imtasi.

17. Prokurorai turėtų atsižvelgti į nukentėjusiųjų aplinkybes ir rūpimus klausimus kai daromas poveikis jų asmeniniams interesams, ir imtis arba skatinti imtis veiksmų, užtikrinančių, jog nukentėjusieji būtų informuoti apie jų teises ir proceso eigą.

18. Prokurorai turėtų atidžiai apsvarstyti klausimą ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą, turėtų gerbti nukentėjusiųjų, liudytojų ir įtariamųjų teises ir užtikrinti teisę sprendimų pasekmių paveiktiems asmenims prašyti, kad byla būtų peržiūrėta.

19. Prokurorai turėtų laikytis lygių šalių (kaltinančiosios ir ginančiosios) galimybių principo, nekaltumo prezumpcijos principo, teisės į sąžiningą teismo procesą, gerbti teismo nepriklausomumą, laikytis valdžių paskirstymo principo ir paisyti galutinių teismo sprendimų privalomumo.

20. Prokuroras turėtų pateikti teismui visus esamus patikimus įrodymus ir atskleisti visus su kaltinamuoju susijusius įrodymus. Gali būti situacijų, kai baudžiamasis persekiojimas turi būti nutrauktas.

21. Prokurorai turėtų atsisakyti naudoti tuos įrodymus, kurie pagrįstu manymu buvo gauti neteisėtais būdais, ypač jeigu buvo padarytas sunkus žmogaus teisių pažeidimas. Jie turėtų siekti užtikrinti, kad būtų imtasi atitinkamų sankcijų tų asmenų, kurie naudojo neteisėtus būdus įrodymams rinkti arba padarė kitus įstatymų pažeidimus, atžvilgiu. Kai kuriose sistemose užtenka fakto, kad buvo pažeistos žmogaus teisės, kad įrodymas nebūtų priimtas.  

2.2 Su baudžiamuoju procesu nesusijusios funkcijos

22. Daugelyje Valstybių Narių prokurorai taip pat turi kitų galių, kurios nėra susijusios su baudžiamosios justicijos sritimi (inter alia civilinė teisė, šeimos teisė, darbo teisė, administracinė teisė, rinkimų teisė, aplinkos apsauga, socialinės teisės ir pažeidžiamų asmenų, tokių kaip nepilnamečiai, žmonės su negalia ir labai mažas pajamas gaunantys asmenys, teisės).

23. Tokių galių egzistavimo atvejais prokurorų užduotis yra atstovauti bendrajam arba viešajam interesui, apsaugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves ir remti teisinę valstybę. Jie taip pat turėtų tvirtai laikytis Europos Tarybos demokratinių principų ir vertybių.

24. Šios galios turėtų būti vykdomos taip, kad:

· būtų paisoma valstybės valdžių padalijimo principo;

· būtų gerbiamas teismų nepriklausomumas ir jų vaidmuo ginant žmogaus teises, laikomasi šalių lygybės principo ir nediskriminavimo principo;

· įstatymai kuo tiksliau tas galias reglamentuotų, tos galios būtų griežtai apribotos, aiškiai nustatytos ir būtų laikomasi aiškių gairių, siekiant išvengti bet kokių dviprasmybių;

· būtų užtikrinta, jog prokuratūros veikloje nebūtų jokių perdėtų išorinių įsikišimų;

· būtų gerbiama fizinio arba juridinio asmens teisė pradėti bylą arba veikti kaip kaltinamajam siekiant apginti savo interesus nepriklausomame ir nešališkame tribunole, įskaitant ir tas bylas, kuriose prokuroras yra arba ketina būti viena iš šalių;

· nebūtų pažeistas galutinių teismo sprendimų privalomumo principas (res iudicata) su kai kuriomis išimtimis, nustatytomis pagal tarptautines normas, įskaitant teismo praktiką;

· būtų aiškiai numatyta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims ar institucijoms prašyti, kad būtų dar kartą išnagrinėti prokuroro veiksmai;

· būtų užtikrinta civilinėse bylose dalyvaujančių arba tokiose bylose interesų turinčių asmenų ar institucijų teisė apskųsti prokurorų veiksmus arba neveikimą.

25. Visus prokuroro veiksmus, kurie įtakoja žmogaus teises ir laisves, ir toliau turėtų kontroliuoti kompetentingi teismai.

26. Kai prokurorai turi teisę užginčyti teismo arba valstybės administracijos priimtą sprendimą, jie privalo tai daryti įgyvendindami apskundimo teisę arba teisę prašyti sprendimą peržiūrėti dar kartą. Privataus kaltinimo bylose, kuriose prieš teismą turi būti apgintas viešasis interesas, galutinį žodį taria teismas.

27. Prokuroras, kuris įsitraukia į teismo procesą ne baudžiamosios justicijos srityje, turėtų, laikantis savo šalies įstatymų:

· turėti vienodas teises ir įsipareigojimus kitoms proceso šalims;

· nenuslėpti įrodymų, susijusių su ginčijamais klausimais;

· nedalyvauti teismo svarstymuose ir nesudaryti įspūdžio kad tai jis daro;

· turėdami teisę apskųsti teismo sprendimą, prokurorai turėtų turėti tokias pat teises kaip ir kitos šalys ir niekada nekeisti teisės apskųsti kitomis teisėmis;

· naudoti savo galias nepriklausomai, skaidriai ir visiškai laikantis įstatymų;

· įsitraukti į teismo procesą prieš juridinius subjektus tose bylose, kuriose yra pagrindo manyti, kad juridinis subjektas nesilaikė savo teisėtų įsipareigojimų, įskaitant tuos, kurie kyla iš tarptautinių žmogaus teisių apsaugos sutarčių taikymo.

Atitinkamai prokurorų priimti sprendimai ne baudžiamosios justicijos srityje visada turėtų būti pagrįsti motyvais, su kuriais galėtų susipažinti byloje dalyvaujantys arba interesų byloje turintys asmenys ar institucijos.

2.3 Alternatyvos baudžiamajam persekiojimui ir bausmėms

28. Jeigu tinkama ir nustatyta įstatymuose, prokurorai taip pat turėtų apsvarstyti alternatyvas baudžiamajam persekiojimui. Taikydami tas alternatyvas jie turi pilnai užtikrinti įtariamųjų ir nukentėjusių teisių apsaugą ir pasiūlyti galimybę tarpininkauti bei nusikaltėliui ir nukentėjusiajam susitaikyti. Tokiais atvejais turėtų būti atsižvelgiama į nusikaltimo pobūdį ir sunkumą, visuomenės saugumą ir nusikaltimą padariusio asmens charakterio savybes ir biografijos faktus.

29. Siekiant skatinti sąžiningą, nuoseklią ir veiksmingą prokurorų veiklą, atitinkamos valstybinės institucijos yra raginamos nustatyti aiškias taisykles, bendrąsias gaires ir kriterijus, užtikrinančius veiksmingą ir teisingą su alternatyvomis baudžiamajam persekiojimui susijusios politikos įgyvendinimą.

30. Alternatyvios priemonės niekada neturėtų būti naudojamos siekiant apeiti nešališko teismo taisykles paskiriant tokias priemones asmeniui, kuris yra nekaltas ar kuris negali būti nuteistas dėl procesinių kliūčių, pavyzdžiui, baudžiamojo persekiojimo senaties terminų, ar tais atvejais, kai kyla abejonių dėl nustatyto kaltininko atsakomybės ar nusikalstama veika padarytos žalos dydžio.

31. Turint omenyje galimą baudžiamojo ir kitų procesų žalojančią įtaką tolesniam nepilnamečių vystymuisi, prokurorai turėtų kiek įmanoma labiau ir laikantis įstatymų reikalavimų ieškoti alternatyvų baudžiamajam nepilnamečių persekiojimui tais atvejais, kai tokios alternatyvos laikytinos tinkamu justiciniu atsaku į nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų ir plačiosios visuomenės interesus ir nuosekliai įgyvendinant nepilnamečių justicijos tikslus.

32. Prokurorai turėtų dėti visas pastangas, kad nepilnamečių baudžiamasis persekiojimas būtų vykdomas tik tokia apimtimi, kokia yra griežtai būtina.

3. Prokurorų statusas ir jiems suteiktos garantijos jų funkcijų įgyvendinimui

3.1. Prokurorų nepriklausomumas

33. Prokurorų nepriklausomumą, kuris turi esminės reikšmės įgyvendinant teisės viršenybės principą, turi garantuoti įstatymas ir tai turi būti daroma pačiu aukščiausiu lygiu, panašiai kaip teisėjų atžvilgiu. Tose šalyse, kur prokuratūra nepriklauso vyriausybei (valdžiai), valstybė turi imtis efektyvių priemonių siekdama garantuoti, kad tokio nepriklausomumo pobūdis ir apimtis yra įtvirtinti įstatymais. Tose šalyse, kur prokuratūra priklauso vyriausybei ar yra jai pavaldi arba jos statusas skiriasi nuo aukščiau apibūdintojo, valstybė privalo užtikrinti, kad pastarosios įgaliojimų prokuratūros atžvilgiu pobūdis ir apimtis būtų taip pat įtvirtinti įstatymais, ir kad vyriausybė savo įgaliojimus įgyvendintų skaidriai ir vadovaudamasi tarptautinėmis sutartimis, nacionaliniais įstatymais ir bendraisiais teisės principais.

34. Europos žmogaus teisių teismas (toliau „Teismas“) pripažino būtinu pažymėti, kad „demokratinėje visuomenėje tiek teismai, tiek tyrimo institucijos turi išlikti nepriklausomi nuo politinio spaudimo“. Iš to seka, kad prokurorai turėtų turėti diskrecinę teisę priimti savo sprendimus ir, bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, turėtų laisvai vykdyti atitinkamas pareigas be išorės spaudimo ar vykdomosios valdžios ar parlamento kišimosi, laikantis valdžių padalijimo ir atskaitomybės principų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į prokurorų nepriklausomumą, užsimindamas apie „bendrąsias apsaugos priemones, pavyzdžiui, garantijas, užtikrinančias funkcinį prokurorų nepriklausomumą nuo jų sistemos hierarchijos ir teisminę prokuratūros veiksmų kontrolę.“

35. Prokurorų nepriklausomumas nėra kažkokia prerogatyva ar privilegija, suteikta prokurorų labui, bet greičiau garantija, skirta sąžiningo, nešališko ir veiksmingo teisingumo, ginančio tiek viešus, tiek privačius susijusių asmenų interesus, labui.

36. Šalys privalo užtikrinti, kad prokurorai galėtų vykdyti savo funkcijas be jokios baimės, trukdžių, persekiojimo, netinkamos įtakos ar nepagrįsto patraukimo civilinėn, baudžiamojon ar kitokion atsakomybėn.

37. Visais atvejais prokurorai turėtų gebėti netrukdomi vykdyti baudžiamąjį valstybės pareigūnų persekiojimą už jų padarytas nusikalstamas veikas, ypač korupciją, neteisėtą įgaliojimų panaudojimą ir šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus.

38. Prokurorai turi būti nepriklausomi ne tik nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų, bet ir nuo kitų subjektų ir institucijų, įskaitant ir tokiose srityse kaip ekonomika, finansai ir žiniasklaida.

39. Prokurorai taip pat yra nepriklausomi bendradarbiaudami su teisėsaugos institucijomis, teismais ir kitais organais.

3.2. Hierarchija

40. Hierarchinė struktūra yra įprastas daugelio prokuratūrų požymis, turint omenyje šios institucijos vykdomų uždavinių specifiką. Ryšiai tarp skirtingų hierarchijos grandžių turi būti reglamentuoti aiškiomis, nedviprasmiškomis ir tinkamai subalansuotomis taisyklėmis, ir turi būti sukurta reikiama teisinių saugiklių sistema.

41. Teisės viršenybės principo besilaikančioje valstybėje, kur prokuratūros sistema yra pagrįsta hierarchija, prokuratūros veiklos efektyvumas yra (kalbant konkrečiai apie prokurorus) glaudžiai susijęs su skaidriomis įgaliojimų, atskaitomybės ir atsakomybės linijomis.

42. Būtina sukurti atitinkamas garantijas, padėsiančias išvengti kišimosi į prokurorų veiklą. Nesikišimas (angl. non-interference) reiškia, jog būtina užtikrinti, kad prokurorų veikla, ypač teisminiuose procesuose, būtų nepriklausoma nuo bet kokio išorės spaudimo bei nuo netinkamo ar neteisėto vidaus spaudimo pačioje prokuratūros sistemoje. Hierarchinėje sistemoje viršesnis prokuroras privalo gebėti vykdyti tinkamą šios institucijos priimamų sprendimų kontrolę, remdamasis tinkamomis garantijomis pavienių prokurorų teisių atžvilgiu.

3.2.1. Bylų priskyrimas ir pakartotinis perskirstymas

43. Kalbant apie prokuratūros veiklos organizavimą ir vidaus veiklą, o konkrečiai apie bylų priskyrimą ir pakartotinį perskirstymą, visa tai turėtų atitikti nešališkumo reikalavimus, taikomus prokuratūrų struktūrai, atsakomybei ir įgaliojimams dėl sprendimų priėmimo.

44. Bylų priskyrimą ir pakartotinį perskirstymą turėtų nustatyti skaidrios nuostatos, kurios turi būti suderinamos su prokuratūros hierarchine ar nehierarchine struktūra.

3.2.2. Rekomendacijos

45. Bendri sprendimai dėl kovos su nusikalstamumu politikos įgyvendinimo turėtų būti skaidrūs, šitaip siekiant užtikrinti nešališką, nuoseklią ir veiksmingą prokurorų veiklą.

46. Bendro pobūdžio rekomendacijos turėtų būti pateiktos raštu ir, jei įmanoma, paskelbtos ar kaip nors kitaip skaidriai paviešintos. Tokiose rekomendacijose turi būti griežtai laikomasi nešališkumo ir lygybės principų.

47. Kai kuriose teisinėse sistemose vykdomosios valdžios ar aukštesniųjų hierarchijos grandžių rekomendacijos dėl konkrečių bylų yra nepriimtinos. Nors vyrauja bendra tendencija siekti didesnio prokuratūros nepriklausomumo, ką skatina ir CCPE, šiuo požiūriu jokie bendri standartai neegzistuoja. Tais atvejais, kai įstatymai vis dėlto numato tokių rekomendacijų galimybę, tokios rekomendacijos turėtų būti pateiktos raštu, atitinkamai apribotos ir reglamentuotos įstatymais.

48. Valstybės pareigūnas, kuris mano esąs reikalaujamas elgtis neteisėtai, netinkamai ar neetiškai, turėtų į tai reaguoti remdamasis atitinkamų įstatymų nuostatomis.

49. Prokuroras turi teisę prašyti, kad jam skirtos rekomendacijos būtų pateiktos raštu. Tuo atveju, jeigu jis mano, kad tokios rekomendacijos yra arba neteisėtos, arba prieštarauja jo sąžinei, turėtų būti sukurta atitinkama vidaus tvarka, kurios pagrindu galėtų būti priimtas galutinis sprendimas dėl tokio prokuroro pakeitimo kitu.

50. Reikėtų suvokti, kad šios garantijos yra nustatomos tiek pavienių prokurorų, tiek visuomenės interesų labui.

3.3. Priėmimas į tarnybą ir karjera

3.3.1. Bendrieji principai

51. Valstybės narės turėtų imtis priemonių užtikrinant, kad:

a) prokurorų priėmimas į tarnybą, paaukštinimas ir perkėlimas būtų vykdomi pagal sąžiningą ir nešališką tvarką ir nediskriminuojant jų jokiais pagrindais, pavyzdžiui, dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, tautinės ar socialinės kilmės, ryšių su tautine mažuma, turtinio, gimimo ar kitokio statuso;

b) prokurorų karjerą, jų profesinį vertinimą, paaukštinimus ir mobilumą tarnyboje reglamentuotų skaidrūs ir objektyvūs kriterijai, pavyzdžiui, kompetencija ir patirtis; prokurorų atrankos organai turėtų būti parenkami remiantis kompetencija ir įgūdžiais ir turėtų vykdyti savo funkcijas nešališkai ir remdamiesi objektyviais kriterijais;

c) prokurorų mobilumą taip pat turėtų lemti prokuratūros tarnybos poreikiai (reikmės).

52. Prokurorų paskyrimas į tarnybą ir atleidimas iš jos turėtų būti reglamentuoti paties aukščiausio lygmens įstatymu ir laikantis aiškaus ir suprantamo proceso ir procedūrų.

53. Teisėjų ir prokurorų misijų artimumas ir joms būdinga komplementarumo (papildymo) specifika kelia panašius reikalavimus ir garantijas jų statuso ir tarnybos sąlygų atžvilgiu, o konkrečiai – jų priėmimui į tarnybą, mokymams, karjeros galimybėms, atlyginimams, drausmės laikymuisi ir perkėlimui (kuris turi būti vykdomas tik laikantis įstatymo arba jų sutikimu). Dėl šių priežasčių būtina užtikrinti tinkamą [etatinę] tarnybą prokuratūroje ir reikiamus susitarimus dėl prokurorų paaukštinimo, drausmės laikymosi ir atleidimo iš tarnybos.

54. Siekiant užtikrinti nešališkumą, nuo ko vienaip ar kitaip turi priklausyti prokurorų priėmimas į tarnybą ir karjeros galimybės, gali būti priimti atitinkami susitarimai dėl konkurencingos patekimo į šią profesinę sritį sistemos ir sukurtos Aukščiausiosios tarybos (angl. High Councils) – arba visai teisminei valdžiai, arba vien tik prokurorams.

55. Generalinio prokuroro paskyrimo į tarnybą ir atleidimo iš jos būdas vaidina reikšmingą vaidmenį sistemoje, kuri garantuoja tinkamą prokuratūros funkcionavimą.

56. Jeigu vyriausybė vis dėlto vykdo tam tikrą kontrolę paskiriant Generalinį prokurorą, svarbu pažymėti, kad reiktų pasirinkti tokį atrankos metodą, kuris padėtų užtikrinti visuomenės bei teismų ir prokuratūros sistemos ir teisininkų profesijos atstovų pasitikėjimą ir pagarbą. Generalinis prokuroras turėtų būti paskirtas arba pakankamai ilgam laikotarpiui, arba visam laikui, siekiant užtikrinti jo mandato stabilumą ir garantuoti jo nepriklausomumą nuo pokyčių politikoje.

3.3.2. Mokymai

57. Aukščiausias profesinių įgūdžių ir sąžiningumo lygmuo yra būtina išankstinė sąlyga efektyviai prokuratūros tarnybai ir visuomenės pasitikėjimui ta tarnyba, Taigi prokurorai turėtų būti atitinkamai šviečiami ir mokomi atsižvelgiant į jų specializaciją.

58. Skirtingos Europos teisinės sistemos numato mokymus teisėjams ir prokurorams pagal įvairius modelius, o mokymų organizavimas pavedamas konkrečioms organizacijoms. Visais atvejais svarbu užtikrinti už tokių mokymų organizavimą atsakingos institucijos autonomiją, kadangi ši autonomija garantuoja kultūrinį pliuralizmą ir nepriklausomumą.

59. Tokie mokymai turėtų būti organizuojami remiantis nešališkumo principu, o jų efektyvumas turėtų būti vertinamas reguliariai bei objektyviai. Prie teisingumo sistemos kokybės gerinimo galėtų prisidėti bendri teisėjų, prokurorų ir advokatų (teisininkų) mokymai bendrosios svarbos klausimais (jeigu tai taikytina konkrečiu atveju).

60. Mokymai taip pat turėtų būti skirti ir administraciniam personalui bei pareigūnams, o taip pat teisėsaugos institucijų atstovams.

61. Mokymai, įskaitant vadovybės mokymus, yra prokurorų teisė ir pareiga, tiek prieš paskiriant juos į tarnybą, tiek nuolat.

62. Prokurorai turėtų gauti naudos iš atitinkamų specializuotų mokymų tam, kad galėtų tinkamai įgyvendinti savo pareigas tiek pačioje kriminalinės justicijos sistemoje, tiek ir už jos ribų, įskaitant atvejus, susijusius su biudžeto išteklių valdymu, o taip pat komunikacijų sritį.

63. Taigi Šalys turėtų imtis veiksmingų priemonių siekiant užtikrinti, kad prokurorams būtų garantuotas atitinkamas švietimas ir mokymai tiek prieš juos paskiriant į tarnybą, tiek jos metu. Kalbant konkrečiai, prokurorai turėtų būti supažindinti su:

a) prokurorų principais ir moralinėmis pareigomis;

b) asmenų, dalyvaujančių teisiniuose procesuose, konstitucine ir kita teisine apsauga;

c) žmogaus teisėmis ir laisvėmis, kurios išdėstytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (o būtent 5-6 straipsniuose) ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje;

d) darbo organizavimo, valdymo ir žmogiškųjų išteklių principais ir praktika;

e) mechanizmais ir medžiagomis, kurios prisideda prie jų veiklos efektyvumo ir nuoseklumo.

64. Nauji kriminaliniai iššūkiai bei vis sudėtingėjančios tam tikros nusikalstamumo rūšys atsiranda dėl sparčios naujų technologijų plėtros, globalizacijos ir ekspansyvaus tarptautinės prekybos ir duomenų srautų pobūdžio. Reikalingi ir specialūs mokymai, kurie įgalintų prokurorus pasipriešinti grėsmėms, kurias sukelia aukščiau nurodyti reiškiniai.

3.3.3 Profesinių įgūdžių vertinimas

65. Prokurorų veiklos vertinimas turėtų būti vykdomas reguliariai, pagrįstai, remiantis adekvačiais, objektyviais ir nustatytais kriterijais bei laikantis tinkamos ir nešališkos tvarkos.

66. Prokurorai turėtų turėti prieigą prie savo veiklos vertinimo rezultatų ir teisę teikti pastabas bei (jei taikytina) teisiniu keliu siekti žalos atlyginimo.

67. Prokurorų paaukštinimas turi būti paremtas objektyviais faktoriais, o ypač profesine kvalifikacija, gebėjimais, sąžiningumu ir patirtimi, o sprendimai dėl paaukštinimo turi būti priimami laikantis sąžiningos ir nešališkos tvarkos.

3.3.4. Perkėlimas ir mobilumas

68. Viena iš netinkamos įtakos darymo prokurorui priemonių galėtų būti jo perkėlimas į kitą prokuratūrą be jo sutikimo.

69. Numatant galimybę tokį perkėlimą ar komandiravimą prieš prokuroro valią (tiek sistemos viduje, tiek išorėje), galimą riziką turėtų atsverti įstatyme numatytos garantijos (pavyzdžiui, perkėlimas, kuriuo nuslepiamas drausminis procesas).

70. Galimybė perkelti prokurorą be jo sutikimo turėtų būti reglamentuota įstatymu ir apribota iki išimtinių aplinkybių, pavyzdžiui, išaugęs poreikis sistemos viduje (darbo krūvių suvienodinimas ir kt.) arba kaip drausminės sankcijos ypač sunkiais atvejais, tačiau taip pat turėtų būti atsižvelgiama ir į prokuroro įsitikinimus, siekius ir specializaciją, o taip pat ir į jo šeiminę padėtį.

71. Turėtų būti numatyta galimybė apskųsti tokį sprendimą nepriklausomam organui.

3.3.5. Atleidimas iš tarnybos

72. Turint omenyje prokurorų vaidmens ir vykdomų funkcijų svarbą, jų atleidimui iš tarnybos turėtų būti taikomi griežti reikalavimai, kurie neturėtų pakenkti jų veiklos nepriklausomumui ir nešališkumui. Turėtų būti taikomos visos garantijos, siejamos su drausminėmis procedūromis.

73. Prokurorų nepriklausomumas apsaugo juos nuo savavališko ar politiškai motyvuoto atleidimo iš tarnybos. Tai itin aktualu kalbant apie Generalinius prokurorus, tad įstatymuose turėtų būti aiškiai apibrėžtos jų atleidimo iš tarnybos nesuėjus kadencijos pabaigai sąlygos.

3.4. Tarnybos sąlygos

3.4.1. Bendrieji principai

74. Prokurorai turėtų turėti būtinas ir reikiamas priemones, kad galėtų vykdyti savo misiją, kuri turi lemiamą reikšmę įgyvendinant įstatymo viršenybės principą.

75. Šalys turėtų imtis atitinkamų priemonių siekdamos užtikrinti, kad prokurorams būtų nustatytos pagrįstos jų tarnybos prokuratūroje sąlygos, pavyzdžiui, atlyginimas, etatinės pareigos ir pensija, kurios būtų proporcingos jų lemiamam vaidmeniui, o taip pat atitinkamas išėjimo į pensiją amžius.

76. Tarnybos sąlygos turėtų atspindėti tokių pareigų svarbą ir orumą bei su jomis siejamą pagarbą. Tinkamas prokurorų atlyginimas taip pat reiškia ir jų funkcijų bei vaidmens reikšmingumo pripažinimą bei gali sumažinti korupcijos riziką. Premijos (jei skiriamos) turėtų būti pagrįstos absoliučiai objektyviais ir skaidriais kriterijais.

3.4.2. Nesuderinamumas ir interesų konfliktai

77. Prokurorai turėtų visais atvejais laikytis aukščiausių etikos ir profesinių standartų.Visų pirma jie neturėtų dalyvauti tose bylose, kuriose jų asmeniniai interesai ar jų santykiai su suinteresuotais asmenimis gali pakenkti jų visapusiškam nešališkumui. Prokurorai neturėtų vykdyti tokios veiklos, sudaryti tokių sandorių arba užimti tokį postą ar vykdyti tokių funkcijų, nepriklausomai nuo to, ar jie būtų apmokami arba neapmokami, kurie yra nesuderinami su arba kliudo tinkamai atlikti jo / jos pareigas.

78. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad asmuo negalėtų tuo pačiu metu eiti prokuroro ir teismo teisėjo pareigų.Tačiau valstybės narės gali imtis priemonių, kad būtų sudarytos galimybės tam pačiam asmeniui, kurio, kaip prokuroro, kadencija yra pasibaigusi, užimti teisėjo postą arba atvirkščiai.Tokie funkcijų pakeitimai yra galimi tik tuomet, kai yra gautas aiškus konkretaus asmens prašymas ir laikomasi nustatytų saugiklių.

79. Bet koks teisminių funkcijų priskyrimas prokurorams turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kurie visų pirma yra susiję su nedidelėmis sankcijomis, jos neturėtų būti naudojamos kartu su įgaliojimais palaikyti kaltinimą toje pačioje byloje ir neturėtų pažeisti kaltinamųjų teisės, užtikrinančios, kad tokiose bylose sprendimą priimtų nepriklausoma ir nešališka teismines funkcijas vykdanti institucija.

80. Prokurorai turėtų visais atvejais elgtis profesionaliai ir siekti būti nepriklausomais ir nešališkais.

81. Prokurorai turėtų susilaikyti nuo politinės veiklos, kuri nesuderina su nešališkumo principu.

82. Prokurorai turėtų įgyvendinti žodžio laisvės ir laisvės jungtis į asociacijas teisę tokiu būdu, kuris derintųsi su jų pareigomis ir nepažeistų ar nesudarytų galimybių pažeisti teismų ir prokurorų nepriklausomumą ar nešališkumą.Nors jie ir gali laisvai dalyvauti viešose diskusijose įvairiais teisės, teismų ar teisingumo vykdymo klausimais, jie negali komentuoti dar neišnagrinėtų bylų ir privalo vengti išsakyti tokias nuomones, kurios gali pakenkti teismo autoritetui ir vientisumui.

83. Vadovaujantis įstatymu, prokuroras tam tikrą laikotarpį neturėtų atstovauti jokio fizinio ar juridinio asmens sprendžiant klausimus, kuriuos jis/ji sprendė arba nagrinėjo dar eidamas valstybės pareigūno pareigas ir kurie būtų ypatingai naudingi tokiam fiziniam arba juridiniam asmeniui.

84. Prokuroras, kaip ir teisėjas, negali dalyvauti byloje, kurioje jis / ji turi asmeninį interesą ir jam/jai gali būti taikomi tam tikri apribojimai, kuriais siekiama apsaugoti jo / jos nešališkumą ir vientisumą.

3.5.Garantijos proceso metu

85. Žmogaus teisių standartai ir principai nustato, kad prokurorai yra atsakingi už savo pareigų vykdymą ir jų atžvilgiu gali būti taikomos drausminės procedūros.

86. Teisinės valstybės principus puoselėjančioje demokratinėje sistemoje bylai vadovavusio prokuroro atžvilgiu neturėtų būti pradedama drausminė procedūra, jei byloje yra priimamas asmenį išteisinantis nuosprendis.

87. Valstybės narės turėtų imtis priemonių, kad užtikrintų, jog drausminės procedūros prieš prokurorus būtų reglamentuojamos įstatymais, taip pat jos turėtų užtikrinti sąžiningą ir objektyvų įvertinimą bei sprendimo priėmimą bei sudaryti sąlygas nepriklausomam ir nešališkam tokio sprendimo peržiūrėjimo procesui.

88. Prokurorai neturėtų naudotis bendruoju imunitetu, kuris apsaugotų juos nuo baudžiamojo persekiojimo už nusikaltimus, kuriuos jie padarė ir dėl kurių jie privalo atsakyti teisme, nes tokiu būdu gali būti prarastas visuomenės pasitikėjimas ar netgi kilti korupcijos rizika. Valstybės narės gali nustatyti specialias prokurorų patraukimo atsakomybėn procedūras, užtikrinančias jų nepriklausomumą ir nešališkumą.

89. Bendrieji standartai numato, kad prokurorams gali būti taikoma apsauga nuo civilinių ieškinių už sąžiningai atliktus veiksmus vykdant savo pareigas.

3.6 Prokurorų, jų šeimų ir t.t. apsauga

90. valstybės narės turėtų imtis priemonių, kad užtikrintų, jog prokurorai, ir, jei reikia, jų šeimos gautų valstybės apsaugą, kai dėl jų vykdomų pareigų kyla grėsmė jų asmens saugumui.

91. Kai prokurorų ar jų šeimų atžvilgiu naudojamas smurtas arba grasinama panaudoti smurtą, bet kokias bauginimo formas, prievartą ar netinkamą nepagrįstą sekimą, turėtų būti atliekamas išsamus tokių atvejų tyrimas ir turėtų būti imamasi priemonių, kad būtų užkirstas kelias jų pasikartojimui ateityje;kai reikia, prokurorams ir jų šeimos nariams turėtų būti suteiktos reikiamos konsultavimo ar psichologinės pagalbos paslaugos.

4. Prokurorų pareigos ir teisės

4.1 Pareigos, susijusios su prokurorų elgesiu

4.1.1 Pamatinė nešališkumo, objektyvumo ir teisingumo pareiga

92. Prokurorai turėtų vykdyti savo funkcijas nešališkai ir objektyviai.Jie taip pat turėtų vadovautis principu, jog visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir neturėtų nei rodyti palankumą kuriam nors žmogui, nei diskriminuoti kurio nors žmogaus.

93. Prokurorai privalo žinoti apie korupcijos keliamą pavojų, todėl vykdydami savo pareigas negali reikalauti duoti, priimti arba gauti jokios naudos ar kitokio pranašumo. Remdamiesi nešališkumo principu, prokurorai privalo užtikrinti visuomenės pasitikėjimą prokuratūros tarnybomis.Prokurorai privalo vengti užimti antrines pareigas ir vykdyti kitas užduotis, kurios galėtų sukelti pavojų jų nešališkumui.Jie privalo identifikuoti situacijas, galinčias sukelti interesų konfliktą, ir, jei reikia, privalo atsisakyti vykdyti pavestas užduotis.

4.1.2 Prokurorų atskaitomybė

94. Prokurorai veikia atsakomybės prieš visuomenę pagrindu.Jų sprendimai yra grindžiami įstatymu ir kitais teisės aktais, sprendimai yra priimami jų kompetencijos ribose.Visų pirma, prokurorai turėtų gerbti ir užtikrinti žmogaus teisių apsaugą.

95. Prokurorai privalo veikti skaidriai, išskyrus atvejus, kai teisės aktai riboja jų veiksmus arba jų parengtų dokumentų paviešinimą.Jie turėtų skirti ypatingą dėmesį tam, kad jų sprendimai būtų suprantami tiek suinteresuotoms šalims, tiek ir bendraujant su visuomene ir žiniasklaida.

96. Prokurorų profesinės žinios ir įgūdžiai, ypač susiję su vadovavimu, bendravimu ir bendradarbiavimu, įskaitant ir tarptautiniu mastu, turi būti aukšto lygio ir užtikrinami organizuojant mokymus.Prokurorai privalo vesti bylas, už kurias jie yra atsakingi, užtikrindami operatyvumą ir optimalią kokybę ir turėtų atsakingai naudotis turimais ištekliais.

4.1.3 Pareigą užtikrinti profesinį orumą

97. Prokurorai privalo užsitarnauti visuomenės pasitikėjimą demonstruodami pavyzdingą elgesį. Jie privalo elgtis su žmonėmis teisingai, vienodai, pagarbiai ir mandagiai; jie privalo visuomet laikytis aukščiausių profesinių standartų ir užtikrinti savo profesinę garbę ir orumą patys elgdamiesi sąžiningai ir rūpestingai.

4.1.4 Etikos ir elgesio kodeksas

98. Bendri teisės principai ir etinės vertybės, kurių privalo laikytis visi teisiniame procese dalyvaujantys prokurorai, gali užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą ir pagarbą aukščiausiems profesiniams standartams.Prokurorai privalo sugebėti identifikuoti darbo metu iškylančias etikos principus liečiančias problemas ir vadovaudamiesi aiškiais principais jas išspręsti.

99. Turėtų būti priimti ir viešai paskelbti Profesinės etikos ir elgesio kodeksai, atitinkantys Jungtinių Tautų patvirtintus tarptautiniais standartus, taip pat reikalavimus, nurodytus Europos gairėse dėl valstybės prokurorų etikos ir elgesio (Budapešto gairės), kurias 2005 m. gegužės 31 d. patvirtino Generalinių prokurorų konferencija.

4.2 Pagrindinės prokurorų laisvės

100. Prokurorai gali įgyvendinti saviraiškos ir žodžio laisvės teisę bei teisę jungtis į asociacijas tokiu pačiu būdu, kaip ir kiti visuomenės nariai. Įgyvendindami šias teise, jie privalo atsižvelgti į pareigą elgtis diskretiškai ir nepakenkti visuomenėje vyraujančios nuomonės dėl prokuroro nepriklausomumo, nešališkumo ir sąžiningumo.

101. Reikėtų imtis visų būtinų priemonių, padėsiančių užtikrinti tinkamą pagarbą prokurorų privatumui. Nepaisant to, prokurorai turėtų elgtis apdairiai ir atsargiai, kad nebūtų abejojama jų profesiniu orumu arba jų sugebėjimais vykdyti jiems pavestas funkcijas.

5. Santykiai su kitais asmenimis ir institucijomis

5.1 Santykiai su nukentėjusiais asmenimis, liudytojais, įtariamaisiais, teisiamaisiais, kaltinamaisiais ir visuomene

102. Prokurorai turėtų užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir atsižvelgti į teisėtus liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų, teisiamųjų ar kaltinamųjų interesus, tinkamai informuodami apie šių asmenų teises ir bylos eigą.

5.2 Santykiai su teismais (teisėjais ir teismo darbuotojais) ir advokatais

103. Tais atvejais, kai prokuratūra yra teisminės institucijos dalis, būtina nustatyti aiškų skirtumą tarp prokurorų ir teismo teisėjų.Valstybės narės turėtų įstatymu reglamentuoti prokurorų teisinį statusą, kompetencijas ir procesinį vaidmenį taip, kad negalėtų kilti jokių abejonių dėl prokurorų ir teismo teisėjų abipusio nepriklausomumo ir nešališkumo.

104. Teisingas, nešališkas ir veiksmingas teisingumas bus užtikrintas tik tuomet, kai teisėjų ir prokurorų veiksmai bus papildantys vieni kitus.

105. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisminį procesą teisme, taip pat būtina, kad prokurorai visada išlaikytų mandagius santykius su visais teismo darbuotojais ir advokatais.

5.3 Santykiai su tyrėjais

106. Prokurorai ir tyrėjai privalo užtikrinti tinkamą ir veiksmingą bendradarbiavimą tyrimo metu.

107. Prokurorai privalo užtikrinti, jei tai priklauso jų kompetencijai, kad tyrėjų veiksmai būtų teisėti, kad tyrėjai gerbtų gynybos teises ir per trumpiausią įmanomą laikotarpį ir suprantama kalba išsamiai informuotų visus įtariamuosius apie faktus, kurie galėtų būti panaudoti prieš juos.

5.4 Santykiai su kalėjimo administracija

108. Prokuroras savo kompetencijos ribose yra atsakingas už sulaikymo vykdymo teisėtumo patikrinimą. Jis/ ji privalo užtikrinti visišką ir veiksmingą sulaikytų ir kalinčių asmenų teisių apsaugą, gerinti jų padėtį ir padėti jų reintegracijai į visuomenę.

5.5 Ryšiai su žiniasklaida

109. Prokurorai raginami reguliariai informuoti visuomenę per žiniasklaidą apie savo veiklą ir jos rezultatus.Prokurorų veiksmais turėtų būti siekiama skatinti ir užtikrinti prokuratūros skaidrumą bei visuomenės pasitikėjimą prokuratūros institucija.

110. Prokurorų perduodama informacija turi būti nešališka, neįtakojanti teisėjų ir neskatinanti kritikos jų atžvilgiu.

111. Kai kuris nors prokuroras yra nesąžiningai puolamas per žiniasklaidą, jis / ji turi teisę reikalauti pašalinti ginčijamą informaciją arba pasinaudoti kitomis nacionalinėje teisėje numatytomis teisinėmis priemonėmis.Nepaisant to, tokiais atvejais, taip pat tuomet, kai melaginga informacija yra išplatinama apie asmenis ar įvykius, kurie yra susiję su byla, kurią jis / ji veda, pageidautina, kad su tuo susijusią reakciją pateiktų prokuratūros vadovas arba atstovas spaudai, o rezonansinėje bylose – Generalinis prokuroras arba aukščiausias įstaigos pareigūnas, arba aukščiausia valstybės institucija.Tokis institucijos atsakas leidžia konkrečiam prokurorui nesinaudoti jo / jos teise pateikti atsakymą, kuri yra garantuojama kiekvienam asmeniui ir sumažina konflikto „suasmeninimo“ riziką.

5.6 Santykiai su valstybinėmis tarnybomis ir kitomis institucijomis

112. Prokurorai neturėtų kištis į įstatymų leidėjo arba vykdomosios valdžios kompetenciją. Tačiau jie turėtų bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis ir įvairiomis tarnybomis.

113. Prokurorams turėtų būti suteikti įgaliojimai nekliudomai reikalauti atlikti tyrimus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą valstybės tarnautojų ir išrinktų pareigūnų atžvilgiu, kai šie yra įtariami padarę nusikaltimus.

6. Prokuratūros organizacija

6.1 Struktūra

114. Pagrindinė prokuratūros pareiga - užtikrinti savo veiklos efektyvumą. Turėtų būti sudaryta tokia organizacija ir struktūra, kuri galėtų užtikrinti operatyvų, kompetentingą ir kokybišką jai įstatymais priskirtų užduočių įvykdymą.

6.2 Darbuotojai

115. Prokuratūros darbas turėtų būti efektyvus, išvengiant bet kokių biurokratinių trikdžių. Tam, kad tai būtų pasiekta, prokurorams turėtų būti užtikrintas pakankamas kvalifikuotų ir tinkamai apmokytų administracijos darbuotojų skaičius.Taip pat turėtų būti numatyta galimybė naudotis ir specifinėse srityse dirbančių ekspertų paslaugomis, pvz. bendraujant su nusikaltimų aukomis, duomenų apdorojimo srityje, statistinių duomenų rinkimo srityje.

6.3 Išteklių valdymas

116. Aprūpinimas tinkamais organizaciniais, finansiniais, materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais padeda užtikrinti nepriklausomumą. Ekonominio sunkmečio laikais, norint užtikrinti kokybiškas paslaugas, aprūpinimo pakankamais ištekliais klausimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

117. Tais atvejais, kai išteklių valdymas yra patikėtas prokuratūrai, ji privalo užtikrinti, kad tai būtų daroma labai atidžiai ir skaidriai.Šiam tikslui, o taip pat siekiant, kad rezultatai su turimomis priemonėmis būtų kuo didesni, reikėtų užtikrinti galimybę naudotis visomis atitinkamomis priemonėmis;prokurorai taip pat turėtų dalyvauti mokymuose ir gauti kvalifikuotų specialistų pagalbą..

118. Nepriklausomai nuo to, ar prokuratūros turi ar neturi valdymo autonomiją, joms turėtų būti suteikta galimybė įvertinti savo poreikius, derėtis dėl savo biudžetų ir spręsti, kaip panaudoti skirtas lėšas skaidriai, kad būtų pasiekti operatyvaus ir kokybiško teisingumo tikslai.

6.4 Specializacija

119. Poreikis numatyti prokurorų specializaciją, įskaitant ir prokuratūros organizacinėje struktūroje, turėtų būti vertinamas kaip prioritetas, nes tik tokiu būdu bus galima efektyviau reaguoti į naujas nusikalstamumo formas, taip pat ir tais atvejais, kai prokuroras turi su baudžiamąja teises nesusijusias kompetencijas. Tokiu būdu taip pat bus pagerintas ir palengvintas tarptautinis bendradarbiavimas.Specializacija yra būtina siekiant padidinti efektyvumą, taip pat ji reikšminga ir tuomet, kai prokurorai susiduria su sudėtingais šiuolaikinėje visuomenėje iškylančiais klausimais.

6.5 Vidinis bendradarbiavimas

120. Abipusis ir sąžiningas skirtingų prokuratūrų, taip pat toje pačioje prokuratūroje dirbančių prokurorų tarpusavio bendradarbiavimas yra labai svarbus prokuratūros efektyvaus darbo veiksnys.

7. Tarptautinis bendradarbiavimas

121. Prokurorai turėtų nagrinėti jų jurisdikcijoje gautus tarptautinius pagalbos prašymus taip pat rūpestingai ir skirti tiek pat dėmesio, kaip ir jų darbui nacionaliniu lygmeniu. Taip pat savo jurisdikcijoje jie turėtų dėti pastangas, kad būtų užtikrintas užsienio šalyse priimtų sprendimųįgyvendinimas.

122. Prokurorams turėtų būti organizuojami mokymai dėl tarptautinių instrumentų ir pagrindines teisines sistemas reglamentuojančių esminių principų taikymo.Jie gali neribotai dalyvauti įvairiuose mainų ir tarptautiniuose forumuose, kurie gali būti naudingi jų funkcijoms vykdyti, taip pat ir geriausios praktikos pavyzdžių mainų renginiuose.

123. Jei tai padeda užtikrinti efektyvesnį darbą, prokurorai turėtų naudotis tokiomis bendradarbiavimo priemonėmis, kaip, pavyzdžiui, Eurojustas, Europos teisminis tinklas, taip pat ir kitais atitinkamais tinklais, įskaitant ryšių palaikymo prokurorus.