Strasbūras, 2011 m. lapkričio 24 d.

KONSULTACINĖ EUROPOS PROKURORŲ TARYBA

(CCPE)

CCPE nuomonė Nr. 6

dėl prokurorų ir kalėjimų administracijos santykių

patvirtinta CCPE 6-ajame plenariniame posėdyje

(Strasbūras, 2011 m. lapkričio 24-25 d.)

I. Įžanga

1. Konsultacinės Europos prokurorų tarybos (CCPE), kurią 2005 metais įsteigė Europos Tarybos Ministrų komitetas, užduotis – teikti nuomones dėl prokuratūrų funkcionavimo ir skatinti veiksmingą Ministrų komiteto rekomendacijos Rec(2000)19 dėl prokuratūros vaidmens baudžiamosios justicijos sistemoje įgyvendinimą.

2. 2011 m. Ministrų komitetas pavedė CCPE1 išsiaiškinti prokurorų ir kalėjimų administracijos santykius Ministrų komiteto rekomendacijos Rec(2006)2 dėl Europos kalinimo taisyklių kontekste.

3. CCPE parengė šią nuomonę, gavusi 25 valstybių narių atsakymus į klausimyną2. Joje aiškiai matyti, jog prokurorų ir kalėjimų administracijos santykiai dažniausiai skiriasi savo tikslais, turiniu ir struktūra ir gali būti apibūdinami tiek ir kaip visiškas bendravimo nebuvimas, tiek ir kaip gana smulkus ir struktūrizuotas bendravimas, kurį kai kuriose valstybėse narėse kontroliuoja prokuratūra. Tokią įvairovę pateisina valstybių narių skirtinga teisinė istorija, nacionalinės kultūros ypatybės ir skirtinga įvairių teisingumą vykdančių institucijų raida.

Nuomonės apimtis

4. Šioje nuomonėje aptariamos tos valstybės narės, kuriose prokurorams yra suteikti specialūs įgaliojimai spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietomis. Tose valstybėse narėse, kuriose prokurorams tokie įgaliojimai nėra suteikti, visuomet yra kita institucija, galinti apginti asmenų, kuriems apribota laivė, teises.

5. Šioje nuomonėje aptariami santykiai tarp prokurorų ir institucijų, atsakingų už „asmenis, kuriems teisminės institucijos sprendimu taikomas kardomasis kalinimas arba kuriems apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu skirta laisvės atėmimo bausmė“, kaip tai yra apibrėžta Rekomendacijoje Rec(2006)2.

Nuomonės tikslas

6. Sulaikytų asmenų laikymas įkalinimo įstaigoje visuomet siejamas su tam tikra rizika, jog tokio pobūdžio institucijoje gali būti pažeistos pagrindinės jų žmogaus teisės.

7. CCPE siekia apibrėžti gaires dėl prokurorų įsipareigojimų asmenų, kuriems apribota laisvė, atžvilgiu, būtent:

· nustatyti veiklos sritis, kuriose vykdoma įkalinimo sąlygų priežiūra, užtikrinama, kad būtų laikomasi įstatymo ir gerbiamos žmogaus teisės, taip pat skatinamas kalinių perauklėjimas ir jų reintegraciją į visuomenę palankiausiomis sąlygomis;

· informuoti visas susijusias institucijas, įskaitant ir prokuratūros atstovus, apie įkalintų asmenų sąlygas, ir tokiu būdu padėti joms veiksmingiau įgyvendinti nacionaliniuose teisės aktuose suteiktas funkcijas šioje srityje;

· pabrėžti pagrindinius principus ir išryškinti kai kurias Rekomendacijoje Rec(2006)2 numatytas konkrečias priemones, kurių pagalba visos susijusios institucijos geriau suprastų esamą padėtį ir prisidėtų šių principų įgyvendinimo.

Bendrieji principai

8. Kiekvienoje teisinėje valstybėje privalo būti sukurta tinkamai koordinuojama laisvės atėmimo priežiūros ir balanso, vykdymo ir kontrolės mechanizmų sistema. Tai reiškia, jog tinkami priežiūros ir kontrolės mechanizmai turi būti taikomi tiek kalinimo, tiek ir nuosprendžių vykdymo kontekste.

9. Šiuo atžvilgiu visos valstybės narės privalo įsteigti nešališką, objektyvią ir kompetentingą instituciją, kuri periodiškai ir struktūriniu pagrindu stebėtų ir kontroliuotų laisvės atėmimo vykdymą. Kai kuriose valstybėse narėse tai galima įgyvendinti suteikiant prokurorams visus reikiamus įgaliojimus vykdyti šias užduotis. Kitose valstybėse narėse šias užduotis galėtų vykdyti kitos teisminės instancijos arba organai, nepriklausantys kalėjimų administracijos sistemai.

10. Todėl, sprendžiant klausimus dėl asmenų, kurie atlieka jiems paskirtas bausmes arba kuriems yra taikomas kardomasis kalinimas, bausmių vykdymo teisėtumo ir asmens teisių bei pagrindinių laisvių gerbimo, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas bausmės atlikimo įstaigų tikslams ir užduotims bei prokuratūrų, kurioms toks vaidmuo yra suteiktas, funkcijoms bei įgaliojimams.

11. Kai prokurorai vykdo arba nurodo vykdyti kompetentingos institucijos sprendimu paskirtą bausmę arba sulaikymą, jie yra tiesiogiai susiję su asmens laisvės atėmimu. Šios veiklos kontekste prokurorai privalo visuomet vadovautis teisėtumo, nešališkumo ir nepriklausomumo nuo neteisėto poveikio principais. Vykdydami jiems pavestas funkcijas jie privalo vengti bet kokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, lytinės orientacijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo nacionalinėms mažumoms, turto, gimimo ar kitokio statuso (nediskriminavimo principas).

Nuorodos į dokumentus

12. CCPE pabrėžia, jog įkalinimo sąlygų kontekste ypatingai svarbi yra Konvencija dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos (EŽTK) ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau tekste - Teismas) praktika. CCPE pabrėžia, jog ypatingas dėmesys turi būti skiriamas EŽTK 3 str., kuris draudžia kankinti3 ir taikyti nežmonišką bei žeminantį žmogaus orumą elgesį Jalloh v. Vokietiją, 8 str. (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą)5 ir 13 str. (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę)6.

13. CCPE vadovavosi Rekomendacijomis Rec(2000)19 dėl prokuratūros vaidmens baudžiamosios justicijos sistemoje ir Rec(2006)2 dėl Europos įkalinimo vietų taisyklių, kurioje nurodoma, kokiomis taisyklėmis turėtų vadovautis valstybė narė, kai asmeniui taikomas kalinimas (pagrindiniai principai, laisvės atėmimo sąlygos, sveikata, tvarka, vadovybė ir darbuotojai, tikrinimas ir priežiūra, asmenys kalinimai iki teismo, nuteisti asmenys), taip pat ir kitais Europos Tarybos dokumentais7.

14. CCPE taip pat rėmėsi ir atitinkamais Jungtinių Tautų8 ir kitais tarptautiniais teisiniais dokumentais9.

II. Prokurorų vaidmuo

A. Kardomasis kalinimas

15. Kardomasis kalinimas baudžiamosiose bylose visuomet privalo būti pagrįstas pagal įstatymą ir atitikti EŽTK bei Teismo praktikos reikalavimus.

16. Valstybėse, kuriose prokurorai atlieka tam tikrą vaidmenį įkalinimo įstaigų reikaluose, jie turėtų turėti galimybę:

- stebėti, ar tyrimo institucijos nepažeidžia sulaikytojo teisių, numatytų EŽTK ir vietiniuose įstatymuose (pavyzdžiui, teisės žinoti apie sulaikymo priežastis, teisės pranešti artimiesiems apie jo/jos sulaikymą, teisės gintis, įskaitant ir teisę turėti advokatą ir t.t.), imtis priemonių, kad būtų nutrauktas tokių teisių pažeidinėjimas ir patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus dėl tokių pažeidimų;

- imtis reikiamų veiksmų, kad sulaikytasis būtų nedelsiant paleistas, jei laisvės atėmimas neatitinka nustatytų sąlygų (pvz., kai sulaikymas įvykdytas be orderio arba kai manoma, jog galima taikyti švelnesnes nei sulaikymas priemones);

- kontroliuoti, kaip vykdomas teisėjo sankcionuotas ikiteisminis kalinimas.

B. Nuosprendžių vykdymas

17. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas paprastai yra susijęs su pagrindinės asmens teisės, t.y. laisvės atėmimu.

18. Dėl to ir prokurorams, jei jiems yra suteikti tokie įgaliojimai, būtina imtis priemonių, užtikrinančių, jog:

· po galutinio apkaltinamojo nuosprendžio, kurį priėmė nešališka ir nepriklausoma teisminė institucija, bausmė bus vykdoma tokį laikotarpį, kuriam netaikoma senatis;

· bausmės pobūdis ir/ arba trukmė nustatyta tiksliai vadovaujantis priimtu sprendimu;

· nuteistam asmeniui pranešta apie paskirtos bausmės priežastis ir terminus.

19. Prieš pradedant vykdyti bausmę, labai svarbu, kad institucija, nepriklausanti konkrečios kalėjimų administracijos sistemai, galėtų užtikrinti, jog toks vykdymas yra teisėtas.

20. Institucijos, kurios pagal savo kompetenciją gali vykdyti bausmę, privalo:

· patvirtinti, jog bausmės įvykdymas atitiks visas taikomas teisines sąlygas ir kad bausmė bus vykdoma nepažeidžiant asmens orumo. Išskyrus atvejus, kai nenumatytos situacijos metu atsiranda tam tikros specifinės aplinkybės (pabėgimo rizika arba saugumo užtikrinimo rizika), šios institucijos privalo užtikrinti, jog įkalintam asmeniui, jo/jos advokatui arba kalėjimų administracijai bus nedelsiant atsakyta į visus klausimus dėl bausmės vykdymo ir užtikrinta galimybė pateikti jo/jos poziciją patvirtinančias dokumentus;

· nedelsiant išnagrinėti ir kompetentingai institucijai perduoti bet kokius pareiškimus, galinčius turėti įtakos bausmės vykdymui (pavyzdžiui, prašymas dėl malonės, prašymas dėl paleidimo).

21. Atsižvelgiant į nacionalinių teisinių sistemų ypatumus, prokurorai gali atlikti svarbų vaidmenį nusikaltimus įvykdžiusių asmenų lygtinio paleidimo arba jų reintegracijos į visuomenę procese.

C. Įkalinimo režimas

22. Nors Europos kalinimo taisyklės ir nenurodo, koks yra prokurorų ar kitų kontrolę vykdančių organų vaidmuo ir pozicija sulaikymo kontekste, prokurorai, jei jiems yra suteikti tokie įgaliojimai, turėtų griežtai stebėti, kaip šios taisyklės yra įgyvendinamos nacionaliniuose įstatymuose. Ypač svarbu, kad jie savo kompetencijos ribose užtikrintų visišką ir veiksmingą sulaikytų asmenų teisių apsaugą ir nenutrūkstamą žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą įkalinimo įstaigose.

23. Įkalinimo metu privaloma užtikrinti, jog nebus pažeistas asmenų, kuriems atimta laisvė, orumas ir tiek, kiek tai yra įmanoma visuomenės apsaugojimo tikslu, bus sumažintas neigiamas įkalinimo poveikis.

24. Jei prokurorai privalo stebėti, kaip sulaikymo institucijos laikosi teisės aktų reikalavimų, jie taip pat turėtų turėti teisę:

· reguliariai bet kuriuo metu tikrinti sulaikymo institucijas,

· susipažinti su kalėjimų administracijos dokumentais, bylomis, raštiškais įsakymais bei sprendimai, taip pat tokius dokumentus pasilikti,

· bet kada susitikti su asmenis, kuriems apribota laisvė, nedalyvaujant kitiems asmenims,

· reikalauti, kad atitinkamos sulaikymo institucijos darbuotojai pateiktų paaiškinimus,

· patvirtinti švietimo įstaigų procedūrų ir sprendimų dėl institucinės priežiūros arba mokymo taikymo teisėtumą arba Kalėjimų tarnybos įsakymų ir nutarimų dėl kardomojo kalinimo ar bausmės teisėtumą,

· nurodyti, kad konkretaus sulaikyto asmens atžvilgiu būtų laikomasi atitinkamų teisės aktų reikalavimų,

· imtis reikiamų priemonių, kad asmuo būtų nedelsiant paleistas į laisvę, jei asmens sulaikymas buvo vykdytas be orderio.

25. Nustatę, kad įkalinimo proceso metu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, prokurorai, jei jiems yra suteikti tokie įgaliojimai, turėtų reikalauti griežtai laikytis atitinkamų teisės nuostatų, nepaisant to, jog tai gali būti susiję su papildomomis išlaidomis. Jei tinka, pažeidimus padariusių įkalinimo įstaigos darbuotojų atžvilgiu prokurorai inicijuoja drausmines arba baudžiamąsias bylas.

D. Reakcija į kalėjimuose įvykdomas nusikalstamas veikas (baudžiamosios ir drausminės bylos)

26. CCPE primena, kad prokurorai yra „valdžia, dėl visuomenės ir viešojo intereso garantuojanti teisės taikymą, kada teisės nesilaikymas išsirutulioja į kriminalinę sankciją, atsižvelgiant ir į asmenų teises, ir į baudžiamosios justicijos sistemos efektyvumo būtinybę“10. Valstybės turėtų taikyti atitinkamas priemones, kad užtikrintų prokurorams galimybę atlikti savo pareigas visų laisvės atėmimo vietų atžvilgiu.

27. Asmenys, kuriems atimta laisvė, susiduria su specifiniais subordinacijos ir pažeidžiamumo santykiais. Dėl to ypatingai svarbu, kad laisvės atėmimo vietos būtų apsaugotos nuo baudžiamosios teisės ir pagrindinių žmogaus teisių bei laisvių taisyklių pažeidimų.

28. Viena iš nusikalstamumo prevencijos įkalinimo įstaigose priemonių galėtų būti nuostata, jog visiems šiose įstaigose įvykdytiems kriminaliniams nusikaltimams turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys.

29. Siekdami apsaugoti visuomenės interesus, prokurorai, kai jiems yra suteikti tokie įgaliojimai, privalo inicijuoti atitinkamą tyrimą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, ypač, kai tai yra susiję su korupcija arba neteisėtu poveikiu įkalintam asmeniui, arba kai nustatoma, jog sulaikymo įstaigos darbuotojai pažeidė žmogaus teises.

30. Visais įstatymo pažeidimo įkalinimo vietose atvejais valstybės narės privalo imtis atitinkamų priemonių, kad užtikrintų, jog tyrimą atliekančios institucijos gautų visą informaciją, kurios gali reikėti tyrimui atlikti, vadovauti arba kontroliuoti tokiu būdu, kad galima būtų priimti sprendimą dėl baudžiamojo persekiojimo inicijavimo arba palaikymo teisme.

E. Kalėjimų administracija

31. Valstybėse, kuriose prokurorai atlieka tam tikrą vaidmenį įkalinimo įstaigų reikaluose, jie turėtų:

- vadovautis Europos Tarybos parengtais dokumentais, įskaitant Europos Komiteto prieš kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) rekomendacijas, ypač, kai tai yra susiję su kalinių laikymo sąlygomis11. Pastebėjęs, jog nesilaikoma nurodytų rekomendacijų, prokuroras gali perduoti šį reikalą kompetentingai institucijai. Jei tinka, Generalinis prokuroras savo metinio pranešimo Parlamente ar panašaus renginio metu gali pasiūlyti atitinkamas priemones, kurios užtikrintų, kad būtų laikomasi nurodytų rekomendacijų reikalavimų;

- užtikrinti teisės viršenybę dviem skirtingais aspektais. Iš vienos pusės prokurorai privalo užtikrinti sulaikytų asmenų teises tokiu būdu, kad šie asmenys nesusidurtų su didesne žala, nei kad yra numatyta įstatyme; iš kitos pusės jie privalo apsaugoti visuomenę, užtikrindami, jog paskirtos bausmės vykdymas atitinka įstatymo reikalavimus;

- užtikrinti veiksmingą apsaugą, kadangi jie turi teisę patekti į kalinių laikymo vietas, gali jose reguliariai lankytis ir iškilus būtinybei, nedelsiant imtis reikiamų veiksmų, panaudojant atitinkamas priemones ir savo patirtį.

III. Išvados

32. Nepriklausomai nuo to, kokia sistema veikia kiekvienoje Europos Tarybos valstybėje narėje, žmogaus teisių laikymasis sulaikymo vietose turėtų būti pagrindinė prokurorų, kurie turi užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų ir pagrindinių EŽTK nustatytų principų, užduotis.

33. CCPE pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse prokurorų vaidmuo vykdant bausmes ir prižiūrint sulaikymo teisėtumą bei suimtųjų gyvenimo sąlygas yra svarbus. Tačiau kitose valstybėse prokurorams nesuteiktos galios kalėjimų klausimu ir tas vaidmuo yra patikėtos kitoms institucijoms, kurios visada gali apsaugoti laisvės netekusių asmenų teises.

34. CCPE mano, kad yra būtina, jog bausmių vykdymo institucijos savo žinioje turėtų pakankamai materialiųjų ir žmogiškųjų išteklių, kad galėtų užtikrinti adekvačias laikymo sąlygas ir palankias sąlygas nusikaltėlių resocializacijai.

35. Dėl valstybių narių, kuriose prokurorai atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su kalėjimo reikalais, yra padarytos tokios išvados:

    a) Prokurorai, vykdantys veiklą šioje srityje, savo žinioje turėtų turėti reikiamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, kad galėtų atitinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus;

    b) Priklausomai nuo darbo krūvio, prokuratūroms rekomenduojama įsteigti specializuotus skyrius, kurie dirbtų su kalėjimų administracija;

    c) Jeigu reikia, turėtų būti išleistos gairės apie gerąją praktiką ir rekomendacijas, kuriomis siekiama kiekvienoje sistemoje suderinti bendruosius ir specifinius požiūrius į prokurorų darbą, susijusį su kalėjimų administracija;

    d) Valstybės narės arba prokuratūros turėtų rengti specialius mokymus prokurorams, kurie dirba su kalėjimų administracija susijusioje srityje;

    e) Vykdydami savo įsipareigojimus prokurorai turėtų nustatyti ir plėtoti, kur reikia, bendradarbiavimą ar ryšius su ombudsmenu arba panašias funkcijas atliekančiomis įstaigomis, taip pat įstaigomis, dirbančiomis reabilitacijos ir reintegracijos srityse bei civilių visuomenės, įskaitant atitinkamas nevyriausybines organizacijas, atstovais.

36. CCPE mano, kad visos kompetentingos institucijos, įskaitant prokurorus, turėtų imtis reikiamų veiksmų, kad sulaikytųjų padėtis pagerėtų ir jų reintegracija į visuomenę būtų lengvesnė.

37. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atitinkamos institucijos, kurios yra kompetentingos vykdyti bausmes, užtikrintų, jog būtų laikomasi visų teisinių reikalavimų, tuo pačiu gerbiant žmogiškąjį orumą ir užtikrinant sulaikytųjų asmenų teisių ir sąlygų kontrolę.

38. Valstybės narės pasirūpina, kad būtų atliekami atitinkami tyrimai dėl tariamai padarytų nusikaltimų, susijusių su teisinių nuostatų pažeidimu sulaikymo laikotarpiu.

PRIEDAS

Skirtingų teisinių sistemų ir įvairių prokuratūros kompetencijų dėl kalėjimo reikalų apibūdinimas (klausimyno atsakymų analizė)

1. Beveik pusė iš 25 valstybių narių, kurios pateikė atsakymus į klausimyną, nurodė, kad bausmės atlikimo įstaigų priežiūra yra viena iš prokuratūros funkcijų. Taip pat daugelyje valstybių prokurorų galios saugant asmenų, kurie laikomi laisvės atėmimo vietose, teises yra ribotos.

2. Skirtingose valstybėse prokurorų kompetencija nagrinėjamoje srityje smarkiai skiriasi: pradedant nuo didžiulės bausmės atlikimo įstaigų priežiūros iki visiškai jokių galių laisvės atėmimo vietų priežiūros atžvilgiu nebuvimo. Pagal tai valstybes nares galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: 1) valstybės, kuriose prokuratūros prižiūri bausmės atlikimo įstaigas; 2) valstybės, kuriose prokurorai turi ribotas galias kontroliuoti laisvės atėmimo ir sulaikymo vietas; 3) valstybės, kuriose prokuratūros šioje srityje neturi jokių teisių.

3. Tose valstybėse, kuriose prokurorams suteiktos visiškos galios prižiūrėti kaip vykdo įstatymus bausmės atlikimo įstaigų, sulaikymo ir kalinimo vietų, kardomojo suėmimo vietų administracija taip pat kaip įstatymai vykdomi laisvės atėmimo įstaigose ir kitose įstaigose, kurios vykdo bausmes ir kardomąsias priemones, taip pat laikomasi sulaikytųjų, nuteistųjų ir asmenų, kuriems paskirtos kardomosios priemonės, teisių ir įsipareigojimų.

4. Nustatant ir sustabdant teisės pažeidimus asmenų, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę arba suimtųjų asmenų atžvilgiu, kai kurių valstybių prokurorai turi ganėtinai dideles galias: jie gali nepriklausomai tikrinti bausmės atlikimo įstaigas; prašyti administracijos sukurti tokias sąlygas, kurios užtikrintų, kad būtų paisoma sulaikytųjų, areštuotųjų, nuteistųjų ir asmenų, kuriems taikomos kardomosios priemonės, teisių; patikrinti kaip bausmės atlikimo įstaigos administracijos įsakymai, taisyklės ir sprendimai atitinka vietinius įstatymus.

5. Kai kurių valstybių narių įstatymuose nustatyta, kad prokurorai turėtų reguliariai tikrinti bausmių atlikimo įstaigas. Tokių patikrinimų dažnumas skirtingose valstybėse skiriasi nuo kasdienių vizitų iki vieno vizito per tris mėnesius. Kai kuriose valstybėse patikrinimų skaičius nereglamentuojamas ir yra numatyta tik rekomendacija, kad prokurorai turėtų atlikti patikrinimą. Po patikrinimo gali būti surašyta ataskaita, trumpas tarnybinis pranešimas arba pateiktas pareiškimas dėl nustatytų pažeidimų, kurie siunčiami patikrintos įstaigos vadovui ir, jei reikia, atitinkamai kompetentingai institucijai.

6. Daugelyje šalių siekiant užtikrinti teisėtumą dažniausia išeitis yra suteikti prokurorui teisę bet kada atvykti į laisvės atėmimo ir suėmimo vietas. Tokių vizitų metu prokuroras turi galimybę susipažinti su dokumentais, patikrinti asmenų laikymo sąlygas ir laisvai bei konfidencialiai bendrauti su nuteistaisiais.

7. Daugelyje valstybių įkalinimo sąlygų patikrinimo dažnumą reglamentuoja įstatymas ir tas dažnumas skirtingose valstybėse įvairuoja nuo kas savaitę vykdomos kontrolės iki nustatytų vizitų keturis kartus per metus. Vienose valstybėse prokurorai yra įpareigoti reguliariai dalyvauti individualiuose susitikimuose su nuteistaisiais. Taip pat nuteistųjų ar sulaikytųjų nusiskundimai dėl laikymo sąlygų daugelyje valstybių laikomi pagrindu pradėti specialų susijusios bausmės atlikimo įstaigos patikrinimą. Kitose valstybėse susitikimo priežastis yra nuteistųjų pretenzijos arba pareiškimai. Nuteistųjų pareiškimų, skirtų prokurorams, objektas gali būti pretenzijos dėl jų kaip sulaikytųjų teisių pažeidimo, tačiau prašymai gali būti ir kitokio pobūdžio, pavyzdžiui, prašymas perkelti nuteistąjį į kitą kalėjimą, siekiant užtikrinti jo saugumą.

8. Valstybėse, kuriose prokurorams suteiktos ribotos galios bausmių atlikimo įstaigų kontroliavimo srityje, nėra pašalinta galimybė bendradarbiauti nuteistajam asmeniui ir prokurorui. Tokiose valstybėse pareiškimo iniciatorius paprastai yra nuteistasis arba suimtasis asmuo; jis pateikia prokurorui pareiškimą dėl žiauraus elgesio ar kitų žmogaus teisių pažeidimų. Paprastai tokių susitikimų teisinio reglamentavimo nebuvimas neatima teisės prokurorui bendrauti su nuteistuoju konfidencialiai, jeigu to reikia.

9. Nustačius, kad buvo pažeistos žmogaus teisės, beveik visose apklausoje dalyvavusiose valstybėse, kuriose prokuratūra prižiūri laisvės atėmimo ir įkalinimo įstaigas, prokurorai gali reikalauti pareigūnų pasiaiškinimo, sustabdyti neteisėtų administracijos įsakymų ir sprendimų vykdymą ir atšaukti sankcijas, kurios buvo pritaikytos suimtiesiems pažeidžiant įstatymus. Daugelyje valstybių, kuriose prokuratūrai suteikiamos didelės galios, prokurorai turi teisę iškart paleisti asmenis, kurie be teisinio pagrindo buvo laikomi bausmių atlikimo įstaigose, arba kuriems areštas arba kardomasis kalinimas buvo paskirtas pažeidžiant įstatymus.

10. Esant žmogaus teisių pažeidimams bausmės atlikimo arba kardomojo suėmimo metu, prokuroras gali įsikišti, kad tuos pažeidimus sustabdytų. Tokio prokuroro įsikišimo po kalėjimo administracijos veiksmų efektyvumas ir pobūdis skirtingose valstybėse narėse gali skirtis. Daugelyje valstybių esant žmogaus teisių pažeidimams laisvės atėmimo vietose arba įkalinimo įstaigose, prokuroras turi galią pradėti nepriklausomą tyrimą, kurio rezultatais remiantis priimamas sprendimas patraukti kaltuosius pareigūnus drausminėn, administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad galimybė reaguoti tais atvejais, kai bausmių atlikimo įstaigose pažeidžiamos žmogaus teisės, taip pat yra suteikiama prokurorams tose valstybėse, kuriose nėra didelės prokurorų vykdomos priežiūros laisvės atėmimo ar įkalinimo vietų atžvilgiu.

11. Daugelyje Valstybių narių prokurorai neturi galių savarankiškai patraukti kaltuosius pareigūnus drausminėn atsakomybėn. Kai tyrimo metu nustatomi drausminio pažeidimo požymiai, prokuroras gali kreiptis į valstybinę instituciją, kuri turi įgaliojimus paskirti atitinkamas sankcijas laisvės atėmimo ar įkalinimo įstaigų darbuotojams. Tik kai kuriose valstybėse prokurorai turi teisę patraukti asmenis drausminėn atsakomybėn.

12. Prokurorams suteiktos gana didelės galios tada, kai bausmių atlikimo įstaigoje nustatomi nusikalstamos veikos požymiai. Tokiais atvejais daugelyje valstybių prokurorai turi teisę pradėti baudžiamąją bylą ir atlikti nepriklausomą tyrimą. Prokurorai taip pat turi įsikišti staigių mirčių atveju, kai padaromi nusikaltimai nuteistųjų atžvilgiu arba kai nuteistieji padaro nusikaltimą kitų nuteistųjų arba kalėjimo personalo atžvilgiu. Daugelyje valstybių įstatymai suteikia teisę prokurorams vykdyti nepriklausomą tyrimą arba perduoti baudžiamąją bylą tyrimą vykdančioms institucijoms, pasiliekant teisę tą tyrimą prižiūrėti.

13. Kai nustatomi faktai, patvirtinantys, kad įstaigos administracija pažeidė nuteistųjų arba kalinamųjų asmenų žmogaus teises, kai kuriose šalyse tai laikoma pagrindu prokurorui pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo civiliniame procese.

14. Valstybėse, kuriose prokuratūrai yra suteikta teisė prižiūrėti bausmių atlikimo įstaigas, prokurorai užima svarbią poziciją kontroliuojant kaip kalinimo sąlygos atitinka tarptautinės teisės standartus ir Europos Tarybos rekomendacijas.

15. Kai kuriose valstybėse prokurorai turi papildomų galių, pavyzdžiui, jie gali nuspręsti dėl įkalinimo trukmės kaip bausmės dalies apskaičiavimo; dalyvauti diskusijose dėl nuteistųjų perkėlimo; nustatyti apribojimus dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų, siekiant užtikrinti saugumą; nuspręsti ar nuteistajam turėtų būti suteikta galimybė išeiti iš bausmės atlikimo įstaigos avarinės situacijos atveju; jeigu būtina, pakviesti atitinkamų specializacijų gydytojus, kad šie apžiūrėtų sulaikytą ar suimtą asmenį. Kai kuriose valstybėse, kuriose prokurorams suteiktos ribotos galios kontroliuojant bausmių atlikimo įstaigas, prokurorai turi teisę išnagrinėti konkrečius atvejus, kad galėtų nustatyti elgesio su suimtaisiais sąlygas, įskaitant jų izoliavimo laipsnį, bendravimo ir komunikacijos priemonių naudojimo ribas.

16. Keliose valstybėse prokurorų galios kontroliuojant bausmių atlikimo įstaigas galioja tik tose vietose, kuriose laikomi sulaikytieji ir suimtieji. Tokiu atveju prokurorai gali patikrinti dokumentus, patvirtinančius kardomojo kalinimo teisėtumą, bet kada apsilankyti tose institucijose ir laisvai bendrauti su ten laikomais asmenimis. Be to, kai kuriose valstybėse narėse prokurorai turi teisę priimti sprendimus dėl sulaikymo ir suėmimo bei dalyvauti priimant sprendimą dėl specialių priemonių taikymo asmenims, kuriems kyla pavojus dėl jų vaidmens nusikalstamose organizacijose, naudingumo kardomojo kalinimo metu.

17. Daugelyje valstybių kontroliuodami asmenų įkalinimo teisėtumą prokurorai veikia nepriklausomai nuo kitų valstybės institucijų. Tačiau beveik visose valstybėse prokuratūra yra vieninga centralizuota sistema ir prokurorai, vykdantys savo galias, yra pavaldūs generaliniam prokurorui.

18. Kai kurios prokuratūros dalyvauja priimant sprendimus dėl malonės suteikimo. Labai dažnai, kai vykdoma ši procedūra, prokurorai išreiškia savo nuomonę apie malonės suteikimo nuteistajam efektyvumą. Keliose valstybėse į prokuroro galias taip pat įeina sprendimų dėl amnestijos ar malonės suteikimo vykdymo teisėtumo priežiūra.

19. Didelę reikšmę turi prokuratūros veikla priimant sprendimus dėl nuteistųjų lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigų. Paprastai tokiais atvejais prokuroro funkcijos neapsiriboja vien tik prašymo (teikimo) dėl lygtinio paleidimo ir pareiškimo dėl susijusio asmens sąlyginio paleidimo galimybės teismui parengimu. Kai kuriose valstybėse prokurorai gali dalyvauti specialios komisijos posėdžiuose ir teismo posėdžiuose dėl lygtinio paleidimo ir taip pat gali kontroliuoti tokio paleidimo teisėtumą.

20. Daugelio valstybių narių prokuratūros turi teisę apskųsti sprendimus, susijusius su bausmės (nuosprendžio) vykdymu. Nagrinėjant tokius atvejus prokurorai turi teisę dalyvauti teismo posėdžiuose ir turi galimybę pateikti medžiagą, teikti teikimus ir pan.

21. Kai kuriose valstybėse prokuratūros bendrauja su visuomeninėmis institucijomis, kurios prižiūri ir kontroliuoja kaip laisvės atėmimo vietose laikomasi žmogaus teisių. Kelių valstybių įstatymai reglamentuoja prokuratūros atstovų bendradarbiavimą su ombudsmenu (dėl žmogaus teisių). Daugelyje valstybių šis bendradarbiavimas vyksta dviem matmenimis: pirma, informacija, kuri pateikiama ombudsmeno pranešimuose, gali būti naudojama kaip pagrindas atliekant prokurorų patikrinimus ir antra, prokurorų darbo rezultatai siekiant pašalinti žmogaus teisių pažeidimus laisvės atėmimo vietose, pateikiami ombudsmenui.

1 1099-asis ministrų pavaduotojų susitikimas (2010 m. lapkričio 23 d.).

2 Žr. šios nuomonės priedą ir valstybių narių atsakymus į klausimyną ta pačia tema CCPE tinklalapyje: www.coe.int/ccpe.

3 Žr. bylas Selmouni v. Prancūziją (n°25803/94), Aksoy v. Turkiją (1996 m. gruodžio 18 d.) ir Aydın v. Turkiją (1997 m. rugsėjo 25 d.).

Jalloh v. Vokietiją 4Žr. bylas (n°54810/00), Olszewski v. Lenkiją (2003 m. lapkričio 13 d.), Labita v. Italiją (n°26772/95), Kantyrev v. Rusiją (2007 m. birželio 21 d.), Orchowski v. Lenkiją (n°17885/04) ir Nazarenko v. Ukrainą (2003 m. balandžio 29 d.).

5 Žr. bylas Vlasov v. Rusiją (2008 m. birželio 12 d.), Ostrovar v. Moldovą (2005 m. rugsėjo 13 d.) Enea v. Italiją (2009 m. rugsėjo 17 d.).

6 Žr. bylas Kaya v. Turkiją (1998 m. vasario 19 d.) ir Melnik v. Ukrainą (2006 m. kovo 28 d.).

7 Žr. Europos konvenciją prieš kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, Rekomendacijas Nr. R(89)12 dėl švietimo penitenciarinėse įstaigose, Nr. R(93)6 dėl penitenciarinių įstaigų ir kovos su infekciniais susirgimais, įskaitant AIDS, kriminologinių aspektų ir su tuo susijusių problemų įkalinimo vietose, Nr. R(97)12 dėl personalo, susijusio su sankcijų ir priemonių naudojimu, Nr. R(98)7 dėl medicininės pagalbos teikimo kalinimo įstaigose etinių ir organizacinių aspektų, Nr. R(99)22 dėl įkalinimo įstaigų perpildymo ir įkalinimo įstaigose laikomų asmenų padidėjimo, Rec(2003)22 dėl lygtinio paleidimo ir Rec(2003)23 dėl kalinimo įstaigų administracijos pasirengimo organizuoti kalinimą iki gyvos galvos arba ilgalaikį kalinimą.

8 Žr. Tarptautinį paktą dėl civilinių ir politinių teisių (1966), Standartines minimalias taisykles dėl elgesio su kaliniais (1955), Gaires dėl prokurorų vaidmens (1990), Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisykles (1990).

9 Žr. 2005 m. Tarptautinės prokurorų asociacijos patvirtintus Prokurorų profesinės atsakymybės standartus ir pagrindines prokurorų pareigas bei teises.

10 Žr. Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2000)19 valstybėms narėms dėl prokuratūros vaidmens baudžiamosios justicijos sistemoje 1 pastraipą.

11 Vadovaujantis Rekomendacija Rec(2006)2 (4 punktas), „Žmogaus teises pažeidžiančių jų laikymo sąlygų negalima pateisinti nepakankamais ištekliais.“ Vadovaujantis rekomendacijos pagrindu nustatyta politika ir praktika, veiksmas, kuriuo grubiai nukrypstama nuo įstatymo, yra nepriimtinas. Šios Rekomendacijos 92 ir 93 punktuose nustatyta, kad pastebėjus tokius teisės pažeidimus, reikėtų imtis veiksmų, kuriais tokia pažeidimų praktika būtų sustabdyta (per prokuroro patikrinimus).



 Top