CCJE(2012)4

 

Paryžius, 2012 m. lapkričio 13 d.

KONSULTACINĖ EUROPOS TEISĖJŲ TARYBA

(CCJE)

NUOMONĖ NR. 15 (2012) DĖL TEISĖJŲ SPECIALIZACIJOS priimta 13-ajame CCJE plenariniame susirinkime (Paryžius, 2012 m. lapkričio 5-6 d.)

Įžanga

1.             Konsultacinė Europos teisėjų taryba (CCJE), remdamasi Ministrų komiteto jai suteiktais Įgaliojimais, nusprendė 2012 metais parengti Nuomonę dėl teisėjų specializacijos.

2.             Nuomonė parengta remiantis ankstesnėmis CCJE Nuomonėmis, teisėjų Magna Carta, valstybių narių atsakymais į CCJE parengtą klausimyną dėl teisėjų nepriklausomumo ir preliminariąja CCJE ekspertės p. Maria Giuliana Civinini (Italija) ataskaita.

3.             Rengiant šią Nuomonę CCJE taip pat rėmėsi Europos Tarybos (angl. Council of Europe) acquis, ypač Europos chartija dėl teisėjų statuto, Ministrų komiteto Rekomendacija valstybėms narėms „Dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir atsakomybės” Rec(2010)12 bei Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) ataskaita dėl „Europos teismų sistemų“ (2010 m. leidimas)^[1].

4.             Valstybių narių atsakymai į klausimyną ir eksperto ataskaita rodo, kad besispecializuojantys teisėjai ir / ar specializuoti teismai yra paplitęs reiškinys valstybėse narėse. Tokia specializacija yra reali ir pasireiškia įvairiomis formomis, įskaitant specializuotų skyrių jau esančiuose teismuose įkūrimą arba atskirų specializuotų teismų steigimą. Ši tendencija yra paplitusi Europoje[2].

5.             Šios Nuomonės kontekste „besispecializuojantis teisėjas” – teisėjas, kuris dirba tik tam tikroje teisės srityje (pvz., baudžiamosios teisės, mokesčių teisės, šeimos teisės, ekonomikos ir finansų teisės, intelektinės nuosavybės teisės, konkurencijos teisės) arba nagrinėja bylas, susijusias su tam tikromis faktinėmis situacijomis specifinėse srityse (pvz., susijusiose su socialinės apsaugos, ekonomikos ar šeimos teise).

6.             Aukščiau nurodytas besispecializuojančių teisėjų apibrėžimas neapima prisiekusiųjų, kurie dalyvauja nagrinėjant baudžiamąsias bylas[3]. Prisiekusieji dalyvauja ne visose baudžiamosiose bylose. Jiems nėra taikomos profesionaliems teisėjams taikytinos elgesio taisyklės, jie taip pat nėra teisminės hierarchijos dalis ir jiems netaikytinos šios sistemos drausmės bei etikos taisyklės.

7.             Šios Nuomonės tikslas – išanalizuoti pagrindines problemas, susijusias su teisėjų specializacija, atsižvelgiant į esminį poreikį užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą ir teisingumo kokybę, taip pat teisėjų statusą.

A.            Galimi specializacijos privalumai ir trūkumai

a.         Galimi specializacijos privalumai

8.             Specializaciją dažnai lemia ne sąmoningas jos pasirinkimas, bet poreikis prisitaikyti prie pokyčių teisėje. Nuolatinis naujų teisės aktų priėmimas tiek tarptautiniu, tiek Europos ar nacionaliniu lygmenimis ir besikeičianti teismų praktika bei doktrina plečia teisės mokslo ribas ir daro jį sudėtingą. Teisėjui darosi sunku įvaldyti visas šias sritis, tuo tarpu visuomenė ir bylos šalys iš teismų reikalauja vis daugiau profesionalumo ir efektyvumo. Teisėjų specializacija gali užtikrinti, kad jie turėtų reikiamų žinių ir patirties savo jurisdikcijos srityje.

9.             Puikus nagrinėjamos srities išmanymas gali pagerinti teisėjo priimamo sprendimo kokybę. Besispecializuojantys teisėjai gali tapti geresniais savo specifinės srities ekspertais, kas atitinkamai gali sustiprinti jų teismo autoritetą.

10.           Bylų dokumentų koncentravimas pasirinktų besispecializuojančių teisėjų rankose gali prisidėti prie teismų sprendimų nuoseklumo ir, galiausiai, skatinti teisinį tikrumą.

11.           Specializacija gali padėti teisėjams, pakartotinai dirbantiems su panašiomis bylomis, geriau suvokti tikrovę, susijusią su jiems pateiktomis bylomis, tiek techniniu, tiek socialiniu ar ekonominiu lygmenimis, ir atitinkamai rasti sprendimus, labiau atitinkančius šias gyvenimo situacijas.

12.           Besispecializuojantys teisėjai, turintys žinių kitose nei teisė srityse, gali plačiau pažvelgti į nagrinėjamas problemas.

13.           Specializacija, padidindama kompetenciją tam tikroje teisinėje sferoje, gali padėti padidinti teismų efektyvumą ir pagerinti bylų tvarkymą, atsižvelgiant į nuolat didėjantį bylų skaičių.

b.         Galimi specializacijos trūkumai ir pavojai

14.           Nepaisant to, kad specializacija yra pageidautina dėl daugelio priežasčių, visgi, joje slypi ir keletas pavojų. Pagrindinė rizika, susijusi su teismine specializacija – besispecializuojančių teisėjų atskirtis nuo bendros teisėjų visumos.

15.           Teisėjai, kurie, dėl su specializacija susijusių priežasčių, anksčiau turėjo spręsti tokius pačius klausimus, gali būti linkę atkartoti ankstesnius sprendimus, o tai gali trukdyti plėtoti teismų praktiką, atitinkančią visuomenės poreikius. Ta pati rizika kyla ir tais atvejais, kai sprendimus specifinėje srityje priima ta pati atrinktų teisėjų grupė.

16.           Besispecializuojantys teisės srities profesionalai yra linkę formuoti sąvokas, kurios yra specifinės jų sričiai ir kurių kiti teisininkai (dažnai) nežino. Tai gali lemti teisės ir proceso padalijimą (angl. compartmentalisation) atskiriant besispecializuojančius teisėjus nuo teisinių realijų kitose srityse ir potencialiai izoliuojant juos nuo bendrųjų principų ir pagrindinių teisių. Toks atskyrimas galėtų pakenkti teisinio tikrumo principui.

17.           Visuomenė gali tikėkis besispecializuojančių teisėjų tose srityse, kur tai praktiškai nėra įmanoma. Specializacija galima tik ten, kur teismai yra pakankamo tam dydžio. Mažesniuose teismuose gali nebūti galimybių steigti atskirus specializuotus skyrius ar pakankamą tokių skyrių skaičių. Tai verčia teisėjus būti universaliais ir gebėti spręsti įvairius specifinius klausimus. Pernelyg didelė individuali teisėjų specializacija kliudytų tokiam būtinam universalumui.

18.           Kai kuriais atvejais teisėjų specializacija gali pakenkti teismų vieningumui. Teisėjams gali atrodyti, kad jų kompetencija jiems priskirtoje specifinėje srityje daro juos išskirtinės teisėjų grupės nariais. Plačiajai visuomenei taip pat gali susidaryti įspūdis, kad kai kurie teisėjai yra „super-teisėjai”, arba, priešingai, kad teismas yra išimtinai techninė institucija, atskira nuo tikrosios teismų sistemos. Tai gali lemti visuomenės pasitikėjimo teismais, kurie nėra pakankamai specializuoti, trūkumą.

19.           Itin specializuoti teismai gali būti steigiami siekiant atskirti teisėjus nuo likusios teismų sistemos ir sudaryti sąlygas partijoms, interesų grupėms ar kitoms valstybės valdžioms daryti jiems spaudimą, arba turėti tokias pasekmes.

20.           Specifinėje teisės srityje rengiant bendrus teisėjų, teisininkų ir prokurorų mokymo kursus, konferencijas ar susitikimus kyla realus pavojus sudaryti įspūdį, kad juos sieja pernelyg artimi ryšiai. Tai gali ne tik sugadinti teismų nepriklausomumo ir nešališkumo įvaizdį, bet ir sudaryti sąlygas daryti slaptą įtaką teisėjams ir orientuoti jų sprendimus.

21.           Kadangi teismuose turi būti atitinkamas darbo krūvis, įsteigus teismą, kuris specializuotųsi itin siauroje srityje, tokia specializacija gali būti koncentruojama viename teisme visoje šalyje ar regione. Dėl to gali kilti sunkumų pasinaudoti teise kreiptis į teismą arba atsirasti per didelis atstumas tarp teisėjo ir besibylinėjančiojo.

22.           Kyla pavojus, kad besispecializuojantis teisėjas, kuris yra bendrosios teisėjų kolegijos dalis ir yra atsakingas už techninio ar ekspertinio pobūdžio informacijos teikimą, gali išreikti asmeninę nuomonę arba teikti faktų įvertinimą tiesiogiai savo kolegoms, neteikdamas tokios informacijos bylos šalims svarstyti[4].

23.           Steigiant specializuotus teismus atsižvelgiant į viešuosius interesus (pvz., anti-teroristinius teismus), valstybės valdžia gali teikti jiems materialinius ir žmogiškuosius išteklius, kurie nėra prieinami kitiems teismams.

B.            Bendrieji principai – pagarba pagrindinėms teisėms ir principams: CCJE pozicija

24.           CCJE, be kita ko, pabrėžia faktą, kad tiek bendros kompetencijos teisėjai, tiek besispecializuojantys teisėjai privalo būti bylų nagrinėjimo ekspertai. Teisėjai išmano, kaip reikia analizuoti ir vertinti faktus ir teisę bei priimti sprendimus įvairiose srityse. Tam, kad galėtų tai daryti, jie privalo gerai išmanyti teisinius institutus ir principus.

25.           Valstybių narių atsakymai ir eksperto ataskaita rodo, kad dauguma teismams pateikiamų bylų yra nagrinėjamos bendros kompetencijos teisėjų, pabrėžiant dominuojantį tokių teisėjų vaidmenį.

26.           Iš principo, teisėjai turi gebėti spręsti bylas visose srityse. Bendrasis teisės ir pagrindinių jos principų išmanymas, gyvenimo realijų žinojimas ir jų suvokimas suteikia teisėjams gebėjimą taikyti teisę visose srityse, įskaitant specifines sritis, prireikus pasinaudojant ekspertų pagalba^[5]. Bendros kompetencijos teisėjų vaidmuo jokiu būdu negali būti nuvertintas.

27.           Visuose minėtuose teismuose bendros kompetencijos teisėjai dažniausiai yra priskiriami įvairioms specifinėms sritims, keletą kartų per teisėjo karjerą keičiant tokį priskyrimą. Taip teisėjai įgyja patirties įvairiose teisinėse srityse ir dėl to geba prisitaikyti prie naujų iššūkių ir besibylinėjančiųjų poreikių. Štai dėl ko nepaprastai svarbu yra iš pat pradžių teisėjams suteikti bendruosius mokymus tam, kad šie įgytų reikiamą lankstumą ir universalumą, kad susitvarkytų su bendros kompetencijos teismo, kuris turi nagrinėti daugybę įvairių klausimų, įskaitant tuos, kurie reikalauja tam tikro specializacijos laipsnio, poreikiais.

28.           Nepaisant to, teisė tapo tokia sudėtinga ar specifinė tam tikrose srityse, kad tinkamas bylų nagrinėjimas šiose srityse reikalauja didesnio specializacijos laipsnio. Dėl to, tinkamai kvalifikuotų teisėjų, atsakingų už specifines sritis, buvimas yra rekomenduotinas.

29.           Besispecializuojantys teisėjai, kaip ir visi teisėjai, privalo laikytis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje nustatytų nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų. Specializuoti teismai ir besispecializuojantys teisėjai taip pat privalo laikytis ir kitų šioje Konvencijos nuostatoje pateiktų sąlygų: teisės kreiptis į teismą, tinkamo proceso, teisės į teisingą teismą ir teisės, kad byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką. Teismų pareiga yra organizuoti savo specializuotus skyrius taip, kad minėti reikalavimai būtų užtikrinti.

30.           CCJE mano, kad specializuotų skyrių ar teismų steigimas privalo būti griežtai reguliuojamas. Tokie organai neturėtų kenkti bendros kompetencijos teisėjų veiklai ir visais atvejais privalo užtikrinti tokias pat garantijas ir kokybę. Tuo pat metu turi būti paisoma visų kriterijų, susijusių su teisėjo darbu: teismo dydžio, reikalavimų paslaugoms, fakto, kad teisėjams darosi vis sunkiau įvaldyti visas teisės sritis ir specializacijos kainos.

31.           Specializacija neturi pažeisti kokybės reikalavimų, kurių kiekvienas teisėjas privalo laikytis. CCJE pažymi, kad šie reikalavimai buvo išvardyti Nuomonėje Nr. 11 (2008) dėl teismų sprendimų kokybės ir, kad šie reikalavimai taikytini visiems, taigi ir besispecializuojantiems teisėjams. Privalo būti imtasi visų priemonių, būtinų užtikrinti optimalias sąlygas specializuotiems teismams vykdyti teisingumą.

32.           Iš principo, bendrosios procesinės taisyklės privalo būti taikomos ir specializuotuose teismuose. Specifinių procedūrų įvedimas kiekvienam specializuotam teismui gali lemti tokių procedūrų daugėjimą, o tai kelia riziką vis-à-vis teisei kreiptis į teismą ir teisiniam tikrumui. Specifinės procedūrinės taisyklės galimos tik tuomet, kai jos atitinka vieną iš poreikių, lėmusių specializuoto teismo įsteigimą (pvz., su šeimos teise susijusios procedūros, kai vaikų apklausos turi atitikti specifines taisykles, skirtas apsaugoti jų interesus).

33.           Nepaprastai svarbu yra užtikrinti, kad teisingo teismo principai, būtent teismo, kaip visumos,  nešališkumas ir teisėjų laisvė vertinti įrodymus būtų gerbiami. Taip pat, ten, kur egzistuoja sistemos, kur vertintojas ar ekspertas dalyvauja bylos nagrinėjime kaip teismo dalis, itin svarbu, kad šalys išlaikytų galimybę atsakyti į nuomonę, kurią minėtas vertintojas ar ekspertas teikia teisinį išsilavinimą turinčiam teisėjui. Kitu atveju, eksperto nuomonė galėtų būti įtraukta į teismo sprendimą be galimybės šalims ją patikrinti ar nuginčyti. CCJE pageidautų tokios sistemos, kai teisėjas skiria ekspertą arba šalys gali pačios kviesti ekspertus kaip liudytojus, kurių išvadas gali ginčyti ir nagrinėti teisme.

34.           Visos bylos, nepaisant to, ar jas nagrinėja bendros kompetencijos, ar specializuotas teismas, privalo būti nagrinėjamos vienodai kruopščiai. Nėra pagrindų prioritetą teikti byloms, kurias nagrinėja specializuoti teismai. Vieninteliai leidžiami prioritetai yra tie, kurie paremti objektyviais poreikiais, pvz., procesai, susiję su laisvės atėmimu ar skubiomis priemonėmis dėl vaikų globos, turto ar asmens, aplinkos, visuomenės sveikatos, viešosios tvarkos apsaugos ar saugumo.

35.           Nors specializuoti teismai privalo būti aprūpinti pakankamais žmogiškaisiais, administraciniais ir materialiaisiais ištekliais, kurie būtini jų funkcijoms įgyvendinti, tai turėtų būti daroma nekenkiant kitiems teismams, kurie, kalbant apie išteklius, turėtų turėti tokias pat sąlygas.

36.           CCJE mano, kad didesnis teisėjų mobilumas ir lankstumas gali padėti ištaisyti aukščiau minėtus specializacijos trūkumus. Teisėjai turėtų turėti teisę per savo karjerą pakeisti teismą ar specializaciją ar, netgi, iš besispecializuojančio teisėjo tapti bendros kompetencijos teisėju ir atvirkščiai. Mobilumas ir lankstumas ne tik suteikia teisėjams daugiau karjeros galimybių, bet ir leidžia jiems imtis kitų teisinių disciplinų, o tai neišvengiamai skatina teismų praktikos ir teisės vystymąsi. Tačiau toks mobilumas ir lankstumas neturėtų kelti pavojaus teisėjų nepriklausomumo ir nenušalinimo nuo pareigų principams[6].

37.           Besispecializuojančių teisėjų, kurie spręstų sudėtingus ar ypatingus atvejus specifinėse teisės srityse, buvimas ir sąlygų jiems sudarymas yra atskiras klausimas nuo specialių, ad hoc ar extraordinarinių teismų, kai to reikalauja individualios ar specifinės aplinkybės, steigimo. Kyla potencialus pavojus, kad pastarieji teismai nesugebės suteikti visų garantijų, numatytų Konvencijos 6 straipsnyje. CCJE jau yra išreiškusi savo nepritarimą tokių teismų steigimui Nuomonėje Nr. 8 (2006) dėl teisėjų vaidmens užtikrinant teisės normų ir žmogaus teisių apsaugos pusiausvyrą kovos su terorizmu kontekste. Bet kokiu atveju, kai tokie teismai egzistuoja, jie privalo suteikti visas įprastiems teismams privalomas užtikrinti garantijas.

38.           Trumpai tariant, CCJE mano, kad specializacija gali būti pateisinama tik tais atvejais, jei tai prisideda prie teisingumo vykdymo, t.y. jei paaiškėja, kad specializacija yra tinkamesnis būdas tam, kad būtų užtikrinta tiek proceso, tiek teismo sprendimų kokybė.

C.            Tam tikri specializacijos aspektai

1.             Teisėjų specializacija

39.           CCJE požiūriu, šioje Nuomonėje išdėstyti principai taikytini žemiau aprašomiems specializuotų teismų tipams.

40.           Atsakymai į klausimyną rodo, kad specializuotuose teismuose dirbančių teisėjų tipai valstybėse narėse labai skiriasi.

41.           Specializacija gali pasireikšti skirtingomis formomis. Priklausomai nuo to, ką atitinkamos valstybės teisinė sistema leidžia, gali būti arba specializuoti teismai, kurie yra atskirti ir skirtingi nuo bendros teismų sistemos kaip visumos, arba specializuoti teismai ar teismų skyriai, kurie yra bendros teismų sistemos dalis. Specializuotų teismų ar teismų skyrių jurisdikcija dažnai skiriasi nuo bendros kompetencijos teismų; dažniausiai jų būna kur kas mažiau ir kartais jie būna įsteigti tik valstybės sostinėje. Specializuotuose teismuose ar teismų skyriuose gali būti ir tarėjų (teisėjų neprofesionalų).

42.           Labiausiai paplitusi specializacijos forma – specializuotų skyrių ar departamentų steigimas. Tai dažnai gali būti daroma remiantis teismų vidaus taisyklėmis. Pagrindinės specializacijos sritys yra šios: šeimos ir nepilnamečių teisė, intelektinės nuosavybės teisė, komercinė teisė, bankroto teisė, sunkūs nusikaltimai, nusikaltimų tyrimas ir baudžiamųjų sankcijų įgyvendinimo užtikrinimas.

i.              Teisėjai, neturintys teisinio išsilavinimo (angl. „non-jurist judges“)

43.           Daugelyje valstybių narių yra specializuoti teismai, kurie susideda iš vieno ar daugiau teisinį išsilavinimą turinčių teisėjų ir vieno ar kelių teismo narių, kurie nėra teisininkai. Tokių teisinio išsilavinimo neturinčių teisėjų yra daug įvairių ir šioje Nuomonėje neįmanoma pateikti išsamios jų analizės. Dažniausiai teisėjai, kurie nėra teisininkai, atstovauja vieną ar kitą interesų grupę (pvz., darbdavius ar darbuotojus, nuomotojus ar nuomininkus, échevins) arba turi specialių ekspertinių žinių, reikiamų atitinkamam specializuotam teismui.

ii.             Teisėjai profesionalai (angl. professional judges)

44.           Profesionalūs teisėjai gali tapti besispecializuojančiais teisėjais keletu būdų. Jais gali tapti turintys besispecializuojančio teisininko patirties, įgytos prieš paskiriant teisėju arba patirties specifinėje srityje po paskyrimo teisėju. Arba kitaip, specializuotas teisėjas gali būti specialiai apmokytas specifinėje teisės srityje arba neteisinėje srityje ir po to paskiriamas į specializuotą teismą arba spręsti specifines bylas bendros kompetencijos teisme.

45.           Teisėjų specializacija aukščiausiuose teismų struktūros lygmenyse, kai tokia egzistuoja, visgi, turėtų leisti tam tikro laipsnio teisėjų įvairiapusiškumą, kad šie galėtų būtų lankstūs, spręsdami visų rūšių bylas aukščiausiu lygmeniu. Toks lankstumas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad apeliaciniai teismai įvykdytų savo teisinę ir konstitucinę misiją, t.y. garantuotų nuoseklų teisės aktų ir teismų praktikos aiškinimą ir taikymą. Be to, toks lankstumas užtikrins, kad specifinė sritis apeliacine instancija nebus nagrinėjama per mažos teisėjų grupės, kurie galėtų primesti savo požiūrį į atitinkamą sritį ir tokiu būdu užkirstų kelią teisės vystymuisi toje srityje.

2.             Tam tikrų teismų ar teismų, priklausančių didesnei grupei, specializacija

46.           Kai kuriose jurisdikcijose yra specializuotų teismų, kurie egzistuoja atskirai nuo bendrosios kompetencijos teismų^[7]. Kai kuriais atvejais tokie atskiri specializuoti teismai buvo sukurti dėl ES instrumentų, kurie numato platesnės jurisdikcijos specializuotų teismų ar teismų skyrių  steigimą^[8]. Kitais atvejais, specializuotas teismas gali būti didesnės teismų grupės dalis^[9]. Bet kuriuo atveju, tiek pats teismas, tiek jame dirbantys teisėjai yra specializuoti. Kiekvienos valstybės sistema iš dalies yra istorijos ir iš dalies tam tikro specializacijos tipo teismo ar teisėjo toje jurisdikcijoje poreikio rezultatas.

3.             Regioninis besispecializuojančių teisėjų paskirstymas

47.           Būtina įvertinti faktą, kad kai kuriose itin specializuotose srityse teismui teikiamų bylų skaičius yra labai mažas. Tokiais atvejais, gali kilti būtinybė koncentruoti specializuotus teisėjus viename teisme, taip užtikrinant, kad kiekvienas teisėjas turės proporcingą darbo krūvį, jie taip pat galės dirbti kitą, nespecializuotą darbą. Tačiau, pernelyg didelė koncentracija kelia riziką, kad specializuotas teismas taps per daug nutolęs nuo asmenų, besinaudojančių teismo paslaugomis – problema, kurios, CCJE nuomone, turėtų būti vengiama.

4.             Žmogiškieji, materialieji ir finansiniai ištekliai

48.           Būtina, kad besispecializuojantys teisėjai ir teismai būtų tinkamai aprūpinti žmogiškaisiais ir materialiaisiais ištekliais, ypač informacinėmis technologijomis.

49.           Kai tikėtinas specializuotų teismų darbo krūvis, lyginant su kitais teismais, yra nedidelis, turėtų būti svarstoma galimybė formuoti išteklius ir technologijas, kurie galėtų būti naudojami kelių specializuotų, ar, netgi, geriau – visų teismų, bendrai. Žmogiškųjų ir materialiųjų išteklių sujungimas gali tapti priemone, padedančia išvengti problemų, susijusių su specializacijos organizavimu. Kita vertus, didelių „teisingumo centrų“, susidedančių iš bendros kompetencijos ir specializuotų teismų ir skyrių, didinant atstumus tarp teismų buvimo vietų sukūrimas galėtų sudaryti kliūtis lengvai pasiekti teismus.

50.           Specializuotų teismų ir teisėjų reikalavimai ir išlaidos galėtų būti didesni nei bendros kompetencijos teismų ir teisėjų, pvz., dėl to, kad reikia taikyti specialias atsargumo priemones, dėl didelės apimties dokumentų, ar dėl ilgo bylos nagrinėjimo ir teismo sprendimo.

51.           Kai tokios papildomos išlaidų kategorijos nustatomos tam tikroje specializacijos srityje, pateisinamas didesnių mokesčių specifinei besibylinėjančiųjų grupei taikymas tam, kad būtų padengtos visos ar dalis tokių papildomų išlaidų. Tai, pavyzdžiui, gali būti taikoma komercinėse ar pramoninės statybos bylose, arba patentų ar konkurencijos bylose, bet ne, pavyzdžiui, specializacijoms vaikų globos, vaikų išlaikymo ar kito pobūdžio šeimos bylose. Didesni mokesčiai specializuotoms byloms neturėtų viršyti papildomo darbo, kurį atlieka teismas, kaštų ir turėtų būti proporcingi darbui, kurį turi atlikti teismas ir specializacijos tiek besibylinėjantiems, tiek ir teismui teikiamai naudai. Taip pat ir specializuotų teismų kūrimas vien tam, kad gauti didesnį atlygį neatrodo nei protingas, nei pateisinamas.

D.            Specializacija ir teisėjų statusas

1.             Specializuotų teisėjų statusas

52.           Visose aukščiau įvardytose specializacijos formose svarbu, kad teisėjo, kaip teismų sistemos nario, vaidmuo liktų nepakitęs. Teisėjų specializacija negali nei pateisinti, nei reikalauti jokio nukrypimo nuo teismų nepriklausomumo jokiu šio principo aspektu (t.y., tiek teismų, tiek individualių teisėjų nepriklausomumo, žiūrėti CCJE Nuomonę Nr. 1 (2001)).

53.           Pagrindinis principas, kuriuo reikėtų vadovautis – traktuoti besispecializuojančius teisėjus, kiek tai susiję su jų statusu, lygiai taip pat, kaip bendros kompetencijos teisėjus, ir jokiu būdu ne kitaip. Teisės aktai ir taisyklės, reguliuojančios paskyrimą, kadencijos trukmę, paaukštinimą, nepašalinimą iš pareigų ir drausmę, besispecializuojantiems teisėjams turėtų būti tokios pat, kaip ir bendros kompetencijos teisėjams.

54.           Tai geriausiai gali būti pasiekiama vieno tiek bendros kompetencijos, tiek besispecializuojančiųjų teisėjų steigiamojo organo pagalba. Bendras taisyklių rinkinys garantuos, kad visi teisėjai gerbs pagrindines teises ir principus, kurie privalo būti taikomi visuotinai. Atitinkamai, CCJE nepritaria skirtingų teisminių institucijų ar sistemų atsižvelgiant į konkrečias specializacijas, kūrimui, kas gali lemti, kad skirtingiems teisėjams taikytinos skirtingos taisyklės skirtinguose struktūriniuose vienetuose.

55.           CCJE supranta, kad daugelyje Europos valstybių tradiciškai egzistuoja skirtingos teisminės hierarchijos (pvz., bendros kompetencijos ir administraciniai teismai). Tai gali būti susiję ir su teisėjų statuso skirtumais. CCJE mano, kad tokios skirtingos hierarchijos gali komplikuoti teisingumo vykdymą ir teisę kreiptis į teismą.

56.           CCJE nuomone, turėtų būti užtikrinta, kad:

-            jurisdikciniai ginčai neribotų teisės kreiptis į teismą ir nelemtų vilkinimo, kuris prieštarauja Konvencijos 6 straipsniui;

-            visiems teisėjams būtų suteikiama tinkama prieiga prie kitų teisminių hierarchijų, specializuotų teismų, organų ir funkcijų;

-            visi vienodą darbo stažą turintys teisėjai gautų vienodą atlygį, išskyrus išimtinius atvejus, kai leidžiama gauti specialų papildomą atlygį už specialias funkcijas (žiūrėti tolesnį paragrafą).

57.           Vienodo tiek bendros kompetencijos, tiek besispecializuojančių teisėjų statuso principas taip pat turėtų būti taikomas atlyginimo klausimams. Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. Rec(2010)12 54 straipsnyje numatyta, kad teisėjų atlyginimas turėtų „atitikti jų profesiją ir įsipareigojimus“, kad, inter alia, jie būtų „apsaugoti nuo paskatų, skirtų paveikti jų sprendimus“^[10]. Atsižvelgiant į tai, bet koks papildomas atlyginimas ar bet kokios kitos pajamos, skiriamos vien tik dėl teisėjo specializacijos, neatrodo pateisinamos, kadangi tiek bendros kompetencijos, tiek besispecializuojančių teisėjų profesijos specifika ir pareigos, paprastai, yra vienodos. Papildomas atlyginimas, kitos pajamos ar tam tikras užmokestis  (pvz., už darbą naktį) gali būti pateisinami tuo atveju, jei specifiniai pagrindai, kurie leidžia daryti išvadą, kad besispecializuojančio teisėjo profesijos specifika arba atsakomybės lygis (įskaitant asmeninę atsakomybę už specialisto funkcijas) reikalauja tokios kompensacijos, yra nustatomi.

58.           Tiek bendros kompetencijos teisėjams, tiek besispecializuojantiems teisėjams taikytinos teisėjų etikos, baudžiamosios, civilinės ir drausminės atsakomybės taisyklės privalo nesiskirti. Teisėjų elgesio standartai, nustatyti CCJE Nuomonėje Nr. 3 (2002), privalo būti taikomi vienodai tiek besispecializuojantiems, tiek nesispecializuojantiems teisėjams. Nebuvo nustatyta pakankamų  pagrindų skirtingam elgesiui.

59.           Jei besispecializuojantis teisėjas tikėtinai dirba tik su maža besispecializuojančių teisininkų grupe ar, netgi, besibylinėjančiaisiais, jis / ji turėtų elgtis atsargiai, kad būtų užtikrintas jo / jos nešališkumas ir nepriklausomumas.

2.             Vertinimas ir paaukštinimas

60.           Teisėjo veiklos vertinimo kriterijai yra įvairūs ir gerai žinomi (žiūrėti CCJE Nuomones Nr. 3 ir Nr. 10 (2007)). Specializacija pati savaime nepateisina aukštesnės vertės besispecializuojančio teisėjo darbui teikimo. Lankstumas priimant vieną ar daugiau specializacijos sričių gali būti svarbus teisėjų veiklos vertinimo faktorius.

61.           Teisėjų taryba ar kitas lygiavertis organas, atsakingas už teisėjų veiklos vertinimą, turėtų būti labai atsargus nustatant, ar ir kokiu laipsniu individualaus besispecializuojančio teisėjo veikla lygintina su bendros kompetencijos teisėjo. Ši užduotis reikalauja ypatingo kruopštumo ir atidumo, nes paprastai lengviau yra susidaryti aiškų bendros kompetencijos teisėjo veiklos paveikslą nei besispecializuojančio teisėjo, kuris gali būti mažos grupės narys ir kurio veikla gali būti ne taip aiškiai suprantama ar žinoma vertintojui.

62.           Paaukštinimui taikytini panašūs svarstymai[11]. CCJE nuomone, nėra pateisinama paaukštinti besispecializuojantį teisėją vien dėl jo specializacijos.

3.             Mokymų prieinamumas ir specializacija

63.           Principai, nustatyti CCJE Nuomonėje Nr. 4 (2003) ir taikytini bendriesiems mokymams, vienodai taikytini ir specializuotiems mokymams. Tai kyla iš fakto, kad, iš esmės, besispecializuojančių teisėjų statusas nesiskiria nuo bendros kompetencijos teisėjų ir, kad visi reikalavimai, susiję su teisėjų nepriklausomumo užtikrinimu ir kiek įmanoma aukščiausios kokybės mokymų suteikimu, vienodai taikomi tiek bendros kompetencijos, tiek besispecializuojantiems teisėjams. Apskritai, mokymų kursai turėtų būti prieinami visiems teisėjams.

64.           Iš esmės, teisėjas, norintis specializuotis, turėtų būti gerbiamas. Dėl to, CCJE duoda nuorodą į savo Nuomonę Nr. 10, ypač nuostatas dėl teisėjų atrankos. Taip pat, pakankami mokymai^[12] turėtų būti prieinami per protingą terminą nuo tada, kai toks noras paaiškėja. Tokie mokymai turėtų būti siūlomi prieš paskiriant teisėją į specifinę sritį ir turėtų būti baigiami prieš pradedant naujas funkcijas.

65.           Turėtų būti pusiausvyra tarp reikalavimų mokymams ir jų naudingumo ir, kita vertus, turimų išteklių. Taigi negalima tikėtis specializuotų mokymų, pavyzdžiui, tuomet, kai negali būti suteikiami tokiems mokymams reikiami ištekliai arba jie galėtų būti teikiami tik svarbesnių mokymo poreikių sąskaita. Negali būti reikalaujama skyrimo į specifinę sritį jei, pavyzdžiui, tikėtinas darbo krūvis šioje srityje yra per mažas, kad pateisintų specializuotų teismų ar skyrių steigimą. Teismo, apylinkės, apygardos, netgi, valstybės dydis gali pateisinti skirtingus sprendimus dėl specializacijos ir mokymų specifinėse srityse. Tačiau, kur tinkama, tarpvalstybinis bendradarbiavimas tęstiniuose mokymuose galėtų būti naudingas.

4.             Teisėjų tarybos vaidmuo

66.           Aukštosios teisėjų tarybos, kur tokia egzistuoja, arba lygiaverčio organo galios ir atsakomybė turi būti taikomos vienodai tiek bendros kompetencijos, tiek besispecializuojančių teisėjų atžvilgiu. Besispecializuojantys teisėjai turėtų būti atstovaujami arba turėti galimybę pristatyti savo problemas tokiu pat būdu kaip ir bendros kompetencijos teisėjai. Viešo intereso naudai turėtų būti vengiama bet kokiu būdu teikti pirmenybę vienai ar kitai grupei.

5.             Specializacija ir dalyvavimas teisėjų asociacijose

67.           Besispecializuojantys teisėjai privalo turėti tokią pat, kaip ir visi kiti teisėjai, teisę tapti ar išlikti teisėjų asociacijų nariais. Teismų, kaip visumos, glaudumo vardan atskiros asociacijos besispecializuojantiems teisėjams nėra pageidautinos. Jų specifiniai, į specializaciją orientuoti interesai, tokie kaip – profesiniai mainai, konferencijos, susitikimai ir t.t., turėtų būti numatyti, tačiau su statusu susiję interesai gali ir turėtų būti užtikrinti bendros teisėjų asociacijos.

Išvados

i.              CCJE pažymi, be kita ko, faktą, kad visi teisėjai, tiek bendros kompetencijos, tiek besispecializuojantys, privalo būti bylų nagrinėjimo ekspertai.

ii.            Iš esmės, bendros kompetencijos teisėjų vaidmuo teisminiame bylų nagrinėjime turėtų būti dominuojantis.

iii.           Besispecializuojantys teisėjai ir specializuoti teismai turėtų būti steigiami tik tada, kai tai dėl teisės ar faktų sudėtingumo ar specifikos yra būtina tinkamai įgyvendinti teisingumą.

iv.           Besispecializuojantys teisėjai ir specializuoti teismai turėtų visuomet išlikti bendros teisminės sistemos, kaip visumos, dalimi.

v.             Besispecializuojantys teisėjai, kaip ir bendros kompetencijos teisėjai, privalo laikytis nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį.

vi.           Iš esmės, bendros kompetencijos ir besispecializuojančių teisėjų statusas turėtų būti vienodas. Teisėjų etikos ir atsakomybės taisyklės privalo būti vienodos visiems.

vii.          Specializacija negali sumažinti teisingumo kokybės nei bendros kompetencijos, nei specializuotuose teismuose.

viii.         Teisėjų mobilumo ir lankstumo dažnai pakanka, siekiant patenkinti specializacijos poreikį. Iš esmės, galimybė specializuotis ir pradėti mokytis turėtų būti prieinami visiems teisėjams. Specializuoti mokymai turėtų būti organizuojami viešųjų teisminio mokymo institucijų.

ix.           Labiau pageidautina, kad ne specializuoti tarėjai, kurie nėra teisininkai, būtų specializuotų teismų skyrių nariais, bet teismas arba šalys skirtų ekspertus, kurių nuomonės galėtų būti svarstomos ir ginčijamos šalių teisme.

x.             Teisėjų tarybos ar panašaus organo galios ir atsakomybės turėtų būti vienodai taikomos tiek bendros kompetencijos, tiek besispecializuojančių teisėjų atžvilgiu.