Neoficialus vertimas

                                                                                               Europos Taryba

Strasbūras, 2010 m. lapkričio 19 d.                                                CCJE(2010)2 Galutinis

                                                                                                                                          

KONSULTACINĖ EUROPOS TEISĖJŲ TARYBA

(CCJE)

I.      Įžanga

1.       Europos Tarybos Ministrų Kabinetas pavedė Konsultacinei Europos Teisėjų Tarybai (toliau - CCJE) 2010 metais priimti Nuomonę “dėl teisėjų vaidmens, lyginant su kitomis Valstybės funkcijomis ir kitais vykdymo proceso dalyviais, vykdant teismų sprendimus”[1].

2.       CCJE parengė šią Nuomonę remdamasi apklausos atsakymais, gautais iš 34 valstybių narių. Beveik visų valstybių atsakymuose pripažįstama, jog egzistuoja rimtos kliūtys veikmingai vykdyti teismų sprendimus. Šios kliūtys atsiranda civilinių, administracinių ir baudžiamųjų bylų srityse. Civilinių ir administracinių bylų srityse valstybės narės ypač pabrėžia vykdymo proceso sudėtingumą ir išlaidas. Baudžiamųjų bylų srityje valstybės narės nurodo, pavyzdžiui, netinkamas (neadekvačias) sąlygas kalėjimuose bei aplaidumą vykdant bausmes.

3.       Šioje Nuomonėje bus siūlomos konkrečios priemonės, skirtos sustiprinti teisėjų vaidmeniui vykdant teismų sprendimus, o vykdymo procesas bendrąja prasme nebus nagrinėjamas.

4.       Norint pasiekti pirmiau nurodytą tikslą, analizuojamas teisėjų vaidmuo vykdant teismų sprendimus civilinės, administracinės, baudžiamosios teisės srityse, taip pat vykdant tarptautinių teismų, ypač Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau EŽTT), priimtus sprendimus.

5.       Rengdama šios Nuomonės projektą, CCJE rėmėsi Europos Tarybos priimtais dokumentais, ypač:

-     Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau EŽTK), ypač 5, 6, 8 ir 13 straipsniais bei Protokolo Nr.1 1 straipsniu;

-     Aukšto lygio konferencijos „Dėl Teismų Ateities” Interlaken Deklaracija (2010 m. vasario 19 d.);

-     Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2003)16 valstybėms narėms dėl administracinių ir teisminių sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje;

-     Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2003)17 valstybėms narėms dėl teismų sprendimų vykdymo;

-     Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2006)2 valstybėms narėms dėl Europos Kalėjimų Taisyklių;

-     Ministrų Komiteto Rekomendacija CM/Rec (2008)2 valstybėms narėms dėl veiksmingų vidaus institucijų gebėjimų neatidėliojant vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus;

-     CEPEJ ataskaita „Europos teisminės sistemos” (2010 leidimas);

-     „Teismo sprendimų vykdymas Europoje” (CEPEJ Studijos Nr. 8);

-     CEPEJ gairėmis, skirtomis geresniam Europos Tarybos priimtos Rekomendacijos dėl teismų sprendimų vykdymo įgyvendinimui;

-     3-iąja Metine ataskaita dėl Teismo sprendimų vykdymo priežiūros;

-     Konvencija dėl asmenų apsaugos, susijusios su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS No. 108); 

-     Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro nuomone „Netobulas teismų sprendimų vykdymas kenkia pasitikėjimui valstybių teisingumu” (2009 m. rugpjūčio 31 d.);

-     Europos Tarybos konvencijomis dėl ekstradicijos ir bausmių vykdymo:

Europos Konvencija dėl ekstradicijos (ETS No. 24) ir jos protokolais (ETS No. 86 and 98); Europos Konvencija dėl lygtinai nuteistų ar lygtinai paleistų nusikaltėlių priežiūros (ETS No. 51); Europos Konvencija dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo (ETS No. 70); Konvencija dėl nuteistų asmenų perdavimo (ETS No. 112) ir jos Papildomu protokolu (ETS No. 167);

Taip pat EŽTK precedentine teise, susijusia su šiuo klausimu, ypač šiomis bylomis:

-           Hornsby prieš Graikiją (1997 m. kovo 19 d., No. 18357/91);

-           Burdov prieš Rusiją Nr. 2 (2004 m. sausio 15 d., No. 33509/04);

-           Akashev prieš Rusiją (2008 m. birželio 12 d., No. 30616/05);

-           Zielinski ir Pradal, ir Gonzalez, ir Kiti prieš Prancūziją (1999 m. spalio 28 d., No. 24846/94 ir acc);

-           Cabourdin prieš Prancūziją (2006 m. balandžio 11 d., No. 60796/00);

-           Immobiliare Saffi prieš Italiją (1999 m. liepos 28 d., GC No. 22774/93);

-           Papon prieš Prancūziją (2002 m. liepos 25 d., No. 54210/00);

-           Annoni Di Gussola ir Desbordes, ir Omer prieš Prancūziją (2000 m. lapkričio 14 d., No.    31819/96, 33293/96).

II.      Bendrieji principai

6.       Terminas „vykdymas” turėtų būti suprantamas kaip veikla, kurios pagalba teismų sprendimų, taip pat kitų vykdytinų teisminių ir neteisminių dokumentų nuostatos įgyvendinamos praktiškai. Vykdymas gali apimti įsakymą veikti, susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų ar sumokėti tiek, kiek buvo priteista. Tai gali apimti finansinių baudų ar laisvės atėmimo bausmių paskyrimą.

7.       Veiksmingas privalomų teismų sprendimų vykdymas yra esminis teisės elementas. Būtina užtikrinti visuomenės pasitikėjimą teisminės valdžios autoritetu. Teisminis nepriklausomumas ir teisė į teisingą teismą (EŽTK 6 straipsnis) būtų beverčiai, jei priimtas teismo sprendimas nebūtų vykdomas.

8.       Vykdymo proceso metu privalo būti laikomasi pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių reikalavimų (3, 5, 6, 8, 10, 11 EŽTK straipsniai, duomenų apsauga ir t.t.).

9.       Siekiant išvengti galimų kliūčių veiksmingam teismų sprendimų vykdymui, sprendime privalo būti aiškiai ir tiksliai išdėstytos teisės ir pareigos[2].

10.    EŽTT sprendimai rodo, kad kai kuriais atvejais įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžios mėgino paveikti vykdymo procesą atmetant, sustabdant ar paneigiant teisę kreiptis į policiją. Taip pat buvo kišamasi į tebevykstančius teisminius ginčų sprendimus, išleidžiant nuostatas, dažnai paskelbiant jas kaip taikytinas atgal (retroaktyvias) ar aiškinamojo (interpretatyvaus) pobūdžio, siekiant pakeisti numatomą vienos ar daugiau teisme nagrinėjamų bylų baigtį arba pateikiant naujų teisės gynimo būdų tam, kad bylas būtų galima peržiūrėti^[3].

11.    Draudžiama kenkti sprendimo vykdymui pašaliniu tiek vykdomosios, tiek įstatymų leidžiamosios valdžios įsikišimu, priimant retroaktyvius teisės aktus.

12.    EŽTK 6 straipsnyje numatyta sąvoka „nepriklausomas” teismas, reiškia, kad teismo galia priimti privalomą vykdyti sprendimą neturi priklausyti nuo patvirtinimo ar ratifikacijos, o priimto sprendimo turinys negali būti keičiamas neteisminių institucijų, įskaitant valstybės vadovą. Todėl visos valstybės valdžios turėtų užtikrinti, kad konstitucinės ar aukščiausios galios teisės aktų nuostatos, numatančios teismų nepriklausomumą, būtų suformuluotos taip, kad būtų reikalaujama greito teismų sprendimo be kitų valstybės valdžių įsikišimo, išskyrus galimas išimtis - amnestijos ir malonės suteikimo atvejus baudžiamosiose bylose. Teismo sprendimo vykdymo sustabdymas galimas tik kitu teismo sprendimu.

13.    Neturėtų būti jokių vykdymo proceso atidėjimų, išskyrus atvejus, numatytus įstatymuose. Bet kokie atidėliojimai turėtų būti įvertinami teisėjo.

14.    Asmenys, įgalioti priverstinai vykdyti teismų sprendimus, neturėtų turėti galios ginčyti ar keisti paties sprendimo turinio.

15.    Jei šaliai būtina, kad sprendimas būtų įvykdomas, vykdymo procesas turėtų būti lengvai inicijuojamas. Turi būti vengiama bet kokių kliūčių, pavyzdžiui, pernelyg didelių vykdymo išlaidų nustatymo.

16.    Vykdymo procesas turėtų būti greitas ir veiksmingas. Todėl turi būti numatomos vykdymui būtinos lėšos. Prieinami ištekliai, atsakingos valdžios institucijos ir išteklių paskirstymo procedūra turi būti aiškiai sureguliuota teisės normomis.

17.    Valstybės narės turėtų numatyti pagreitintą ar skubų vykdymo procesą tais atvejais, kai delsimas galėtų sukelti napataisomą žalą (kai kuriose šeimos bylose, atvejais, kai kaltinamasis slapstosi, išsiuntimo atvejais, žalos turtui rizika ir t.t.).

18.    Tam, kad teisėjai galėtų įgyvendinti savo užduotis, teisminei valdžiai turėtų būti patikėtos toliau išvardytos veiklos, susijusios su vykdymo procesu:

·         kreipimasis į teisėją tais atvejais, kai vykdymas nėra inicijuojamas arba yra vilkinamas atitinkamų institucijų; teisėjas visuomet turėtų būti įtraukiamas į procesą, jei procesas susijęs su šalių pagrindinėmis žmogaus teisėmis; visais atvejais teisėjas turėtų turėti galią skirti teisingą kompensaciją;

·         kreipimasis į teisėją ar skundo pateikimas jam tais atvejais, kai yra bet kokių piktnaudžiavimų vykdymo procesu;

·         kreipimasis į teisėją, siekiant baigti ginčus dėl vykdymo ir duoti nurodymus valstybės valdžios institucijoms bei kitiems atitinkamiems organams vykdyti teismų spredimus; galutinėje stadijoje visų galimų vykdymo užtikrinimo priemonių naudojimas turėtų priklausyti nuo teisėjo;

·         identifikuoti ir tinkamai atsižvelgti į trečiųjų šalių ir šeimos narių, įskaitant vaikų, teises ir interesus.

19.    Kai kuriose sistemose, šalys gali būti verčiamos laikytis teisminių sprendimų netiesioginės prievartos būdu, pavyzdžiui, nustatant baudas ar priimant teisės normas, kuriose numatoma, jog baudžiamieji kaltinimai gali būti pareikšti tais atvejais, kai atsisakoma vykdyti teismo sprendimą. CCJE mano, jog tokios netiesioginės priverstinio teismų sprendimų vykdymo priemonės, kurios visais atvejais turėtų būti numatytos įstatymuose ir leistos teisėjo, numatant tai pačiame sprendime arba vėliau, yra ypač svarbios užtikrinant sprendimų vykdymą neatidėliotinais atvejais, kai sprendime numatytas specifinis tam tikro veiksmo atlikimas negali būti pakeistas atitinkama satisfakcija bei šeimos reikaluose, kai prievartos naudojimas gali pakenkti vaikų interesams. Atsižvelgiant į netiesioginės prievartos teikiamą naudą, CCJE rekomenduoja, kad teismai užtikrintų plačiausią tokių teisių gynimo priemonių, kurios taip pat daugeliu atvejų leistų greitą sprendimų įvykdymą, naudojimą.

20.    CCJE mano, kad skaidri reguliavimo sistema, pirmenybę teikiant teisiniam reguliavimui, būtų taikoma vykdymo išlaidoms. Mokesčio suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į įgaliotų vykdyti teismo sprendimą asmenų veiklos, būtinos sprendimui įvykdyti, pobūdį ir nebūtinai turi būti proporcinga reikalavimo dydžiui. Kilus ginčui, išlaidos turėtų būti nustatomos teismo.

21.    Siekiant garantuoti galimybę pasinaudoti teise kreiptis į teismą, alternayvi teisinė pagalba ar finansavimo susitarimai turėtų būti pasiūlyti pareiškėjams, kurie patys nepajėgia apmokėti vykdymo išlaidų (valstybinis finansavimas ar išlaidų sumažinimas).

22.    Esminės svarbos sąlyga vykdymo procese laikytis teisės reikalauja, kad duomenys apie sprendimų vykdymą būtų įtraukiami į teisingumo vertinimo sistemas ir į informaciją apie teismines sistemas, teikiamą teismų vartotojams, visuomenei ir spaudai, kaip siūloma CCJE Nuomonėje Nr. 6 (A ir C dalyse).

23.    CCJE rekomenduoja, kad Teismų Taryba ar bet kuri kita tiesiogiai susijusi nepriklausoma institucija reguliariai skelbtų vykdymo proceso veikmingumo, įskaitant duomenis apie delsimus ir jų priežastis, taip pat skirtingų vykdymo metodų ataskaitas. Speciali dalis turėtų būti skirta teisminių sprendimų, priimtų valstybinių institucijų nenaudai, vykdymui.

III.      Teisėjo vaidmuo vykdant teismų sprendimus civilinėse bylose

24.    Teismų sprendimo vykdymui neturi būti reikalaujama pradėti visiškai naujo teisminio proceso, o vykdymo proceso metu negalima atnaujinti bylos nagrinėjimo iš esmės. Bet teisėjas gali turėti galios sustabdyti ar atidėti sprendimo vykdymą tam, kad būtų apsvarstytos tam tikros, su bylinėjimosi šalimis susijusios, aplinkybės, pavyzdžiui, kad būtų įgyvendinti EŽTK 8 straipsnio reikalavimai.

25.    Jei valstybės valdymas yra paremtas teise ir besibylinėjančiųjų pasitikėjimas teismine sistema yra užtikrintas, veiksmai, skirti teismo sprendimui vykdyti, turi būti proporcingi, teisingi ir veiksmingi. Pavyzdžiui, atsakovo turto suradimas ir areštas turėtų būti kiek galima veikmingesnis, atsižvelgiant į taikytinas žmogaus teisių, asmens duomenų apsaugos nuostatas ir teisminės peržiūros reikalingumą.

26.    Kai šalys yra laisvos disponuoti savo teisėmis ir jei šalys kartu pasiekia teisėtą susitarimą dėl teismo sprendimo vykdymo, teisės nuostatos negali užkirsti kelio tokio susitarimo įsigaliojimui.

27.    Esminė teisė į duomenų apsaugą turėtų būti suderinta su galimybe vykdymo proceso metu naudoti informaciją, esančią skolininkų turto duomenų bazėse. Tam, kad būtų garantuotas efektyvus ir visiškas teismo sprendimo įvykdymas bei užkirstas kelias bet kokiam piktnaudžiavimui, reikalingas tikslus proceso teisinis sureguliavimas ir autorizavimas, kai norima panaudoti duomenų bazėse esančią informaciją. Visi valstybės organai, atsakingi už duomenų bazes, kuriose talpinama informacija, reikalinga veiksmingam sprendimo įvykdymui, turėtų būti įpareigoti perduoti šią informaciją teismams.

28.    Pakartotinis informacijos apie atsakovo turtą panaudojimas vėlesniuose teismo procesuose, kuriuose tas pats atsakovas yra proceso šalis, turėtų turėti aiškų specialų teisinį reguliavimą (griežtų terminų duomenų laikymui nustatymas ir t.t.) ir turi atitikti visus procesinius reikalavimus, taikomus norint pradėti vykdymo procesą.

IV.      Teisėjų vaidmuo vykdant teismų sprendimus administracinėse bylose

29.    CCJE mano, kad dauguma nustatytų principų, taikytinų sprendimų vykdymui civilinėse bylose, taip pat taikomi „mutatis mutandis” sprendimų vykdymui administracinėse bylose, nepaisant to, ar vykdymas yra nukreiptas prieš privatų asmenį ar valstybinę instituciją.

30.    Tačiau, vertėtų pabrėžti keletą aspektų dėl teismų sprendimų, priimtų valstybinių institucijų nenaudai, vykdymo. Šie aspektai gali atsirasti ne tik iš administracinės, bet ir iš civilinės teisės kylančiuose ginčuose.

31.    Pirma, CCJE mano, kad teisinėje valstybėje, valstybinės institucijos yra pirmiausia įpareigotos gerbti teismų sprendimus ir vykdyti juos greitai „ex officio”. Pati valstybinio organo, atsisakančio paklusti teismo sprendimui, idėja pakerta teisės viršenybės koncepciją.

32.    Dauguma bylų, pateiktų EŽTT yra susijusios su valstybinių institucijų teismo priimtų sprendimų nevykdymu. Valstybė turėtų gerbti jos nenaudai priimtus teismo sprendimus ir vykdyti juos nedelsiant, nereikalaujant iš ieškovo pradėti priverstinio vykdymo procesą. Teismas pakartotinai priėmė ieškinius tų ieškovų, kurie arba nepradėjo tokio proceso, arba neturėjo to daryti, teigdamas, kad: „iš asmens, gavusio vykdytiną teismo sprendimą, nukreiptą prieš valstybę, kaip sėkmingo bylinėjimosi rezultatą, negali būti reikalaujama imtis priverstinio vykdymo proceso tam, kad sprendimas būtų įvykdytas”^[4].

33.    Kai būtina panaudoti priverstinio vykdymo procesą, valstybės turėtų užtikrinti, kad jų nacionaliniai teisės aktai leistų baudžiamąjį ir drausminį pareigūnų, kurie atsisakė ar delsia vykdyti teismo sprendimą, persekiojimą, taip pat kelti jų civilinės atsakomybės klausimą.

34.    Valstybės turėtų susigrąžinti iš tokių pareigūnų bet kokias papildomas išlaidas, patirtas dėl jų atsisakymo vykdyti sprendimą ar vykdymo proceso vilkinimo. Valstybės pareigūnų, vilkinančių ar atsisakančių vykdyti teismo sprendimą, veiksmai visuomet turi būti peržiūrimi teisminiu būdu. 

35.    Įstatymų leidžiamosios valdžios įsikišimas į nebaigtą vykdymo procesą neleidžiamas, ypač tais atvejais, kai skolininkas yra valstybinė institucija.

36.    Tie patys atstovai, kurie yra įgalioti vykdyti teismo sprendimą, priimtą privačių subjektų nenaudai, turėtų būti kompetentingi vykdyti teismų sprendimą, priimtą valstybinių institucijų nenaudai ir turėtų būti taikomi tie patys procesiniai principai. Neturėtų būti ribojimų teisėjams taikant tas pačias teisines nuostatas ir užtikrinant veiksmingą kompensaciją, kai vilkinamas vykdymo procesas (indeksavimas, delspinigiai paprastai taikytini tuo pačiu kursu, tiesioginiai nuostoliai, kitos bausmės)^[5].

37.    Teismo sprendimai dėl administracinės valdžios sprendimo, kuriuo paneigiama užsieniečio teisė likti valstybės teritorijoje, dažniausiai apima klausimą, ar užsienietis gali būti išsiunčiamas. Šiame kontekste, išsiuntimas reiškia valdžios institucijos sprendimo įgyvendinimą. CCJE mano, jog siekiant užtikrinti veiksmingą teisminę peržiūrą, valstybės neturėtų trukdyti teismui nagrinėti išsiuntimo leistinumo savo galutiniame ar preliminariame sprendime dėl administracinės valdžios veiksmo.

V.      Teisėjų vaidmuo vykdant sprendimus baudžiamosiose bylose

38.    Baudžiamosiose bylose, pagarba teisinei valstybei reikalauja visiško baudžiamųjų sankcijų ar baudų įgyvendinimo, nepaisant skirtos bausmės pobūdžio. Taigi valstybės narės turėtų susilaikyti nuo politikos, skatinančios mažas bausmes, kurios nėra faktiškai įgyvendinamos dėl biudžetinių priežasčių, kalėjimo patalpų trūkumo ar praktinių sumetinų, vystymo. Tokios politikos rezultatas yra teisminės valdžios sprendimų priėmimo galios ir kartu pačios teisinės valstybės sumenkinimas.

39.    Bausmė gali įgauti tiek įkalinimo termino, tiek baudos, tiek kitokios sankcijos (pavyzdžiui, teisės vairuoti atėmimo, profesinių draudimų ir t.t.) formą. Bendra taisyklė – faktinis tokių sankcijų įgyvendinimas nėra teisėjo sprendimo reikalas; tokias priemones turi įgyvendinti prokurorai, policija, arba bet kuri kita atitinkama administracinė valdžia. Teisėjas ar kitas kompetentingas valdžios atstovas gali paskirti valstybės ar privačius pareigūnus, tokius kaip antstoliai, kad šie įgyvendintų tokias pareigas. Bet kokiu atveju, tokių galių vykdymas ir baudžiamųjų priemonių įgyvendinimas turi tiesioginį poveikį individualioms teisėms. Teisėjo vaidmuo – ginti ir garantuoti tokias teises teismo sprendimo vykdymo procese.

40.    Į laisvės atėmimo bausmės terminą galima žvelgti iš dviejų skirtingų pozicijų. Pirmoji, susijusi su  bausmės vykdymo tvarka, būtent, vykdymo trukme ir būdu, kurie gali apimti tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, atleidimas nuo bausmės ar jos sumažinimas, lygtinis paleidimas, ribotas sulaikymas ar laikinas paleidimas su teismine priežiūra ar elektroniniu sekimu. Antroji pozicija yra susijusi su fizinėmis ar psichologinėmis įkalinimo sąlygomis ar poveikiu, kurie gali kelti paties sulaikymo ar sulaikymo sąlygų teisėtumo klausimų.

41.    Kai kuriose valsybėse narėse bausmės vykdymo tvarka gali patekti į teisėjų funkcijas. Kitose valstybėse narėse ši kategorija priklauso lygtinio paleidimo komisijai ar kitai administracinei valdžiai. Bet kuriuo atveju, tokių priemonių įgyvendinimui turi būti taikomas sąžiningo proceso kriterijus bei teisminė priežiūra ir peržiūra.

42.    Turi būti suteikta teisė į apeliaciją ar teisminę peržiūrą dėl bet kokio įkalinimo pobūdžio ar vietos pakeitimo, pavyzdžiui, patalpinant kalinį į psichiatrinę įstaigą dėl jo psichinės būklės.

43.    Bet kokio pobūdžio laisvės atėmimas visuomet privalo atitikti EŽTK 3 ir 8 straipsnio reikalavimus. Policijos sulaikytas asmuo arba nuteistas ir atliekantis bausmę įkalinimo įstaigoje neturi patirti nežmoniško ar žeminančio elgesio. Žmogaus orumas turi būti saugomas visą sulaikymo laikotarpį. Taip pat turi būti laikomasi EŽTK 8.1 reikalavimų (teisė į asmeninio ir šeimos gyvenimo pagarbą) su galimomis išlygomis, numatytomis EŽTK 8.2 straipsnyje (atvejai, kai valstybės pareigūnai gali kištis į naudojimąsi minėta teise). Saugoti ir ginti šias teises ir garantijas, kurios taikomos kiekvienoje valstybėje narėje, yra teisėjo pareiga.

44.    Kai kuriose valstybėse narėse teisėjas „ex officio“ vykdo sąlygų kalėjimuose priežiūrą. Kitose valstybėse narėse teisėjai negali imtis tokios veiklos „ex officio“. Nepaisant šalyje veikiančios sistemos, kiekvienos valstybės narės teisės aktai turi suteikti galimybę nuteistiesiems, jų advokatams (gynėjams) bei kaltintojui pateikti bylą teisėjui tais atvejais, kai sulaikymo (įkalinimo) sąlygos pažeidžia pagrindines žmogaus teises, garantuojamas EŽTK 3 ir 8 straipsniuose. Šie teisės aktai taip pat turėtų numatyti mechanizmą, leidžiantį nepriklausomoms administracinėms institucijoms prižiūrėti sąlygas kalėjimuose ir prireikus perduoti bylą teismui.

45.    Bendravimas tarp teisėjo ir teismo sprendimą vykdančiųjų institucijų (Teisingumo Ministerijos, įkalinimo įstaigų, socialinių tarnybų, kalėjimų direktorių) paprastai ribojamas ir apima tik ginčytinus vykdymo proceso aspektus: kai yra svarstomos minėtos institucijos dėl sulaikymo (įkalinimo) sąlygų bei bausmės įgyvendinimo tvarkos, taip pat, kai iš jų prašoma pateikti jų nuomonę, kaip bausmė turėtų būti vykdoma. Visais atvejais, teisėjas privalo imtis visų būtinų priemonių, kad gautų visą reikiamą informaciją iš tokių institucijų. Šios institucijos taip pat privalo suteikti bei pateikti tokią informaciją šalims, ginčijančioms bet kurį susijusį aspektą.

46.    Bausmių be įkalinimo vykdymas gali turėti įtakos turtui (pavyzdžiui, verslo praradimas) arba paveikti asmenines teises (tokias kaip draudimas naudotis tam tikromis teisėmis, teisės vairuoti atėmimas). Visa tai gali kelti teisinių klausimų. Nuteistasis turi turėti galimybę kreiptis į teisėją su prašymu peržiūrėti dėl to kylančius ginčus.

47.    Taip pat būtina užtikrinti, kad teisėjai, atsakingi už bausmių vykdymą, būtinai būtų specialiai apmokyti, tam, kad jie aiškiai suprastų visus teisinius, techninius, socialinius ir žmogiškuosius reikalo aspektus. Tokie mokymai privalo būti sukurti ir vedami bendraujant su visomis institucijomis ar tarnybomis, įtrauktomis į vykdymo procesą, įskaitant teisėjus, kaltintojus, ministerijų pareigūnus, bausmių vykdymo institucijomis, taip pat socialiniais darbuotojais, teisininkais ir kt.

 

VI.      Teisėjų vaidmuo vykdymo procese tarptautiniu lygmeniu

1.    Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymas

                                                                                                                                                      

48.    CCJE savo Nuomonėje Nr. 9 išreiškė savo požiūrį į tarptautinių teisminių precedentų, ypač EŽTT, įgyvendinimą. CCJE aiškiai nusakė, kaip teisėjas turi laikytis EŽTT precedentinės teisės.

49.    Tais atvejais, kai EŽTT sprendimu valstybė įpareigojama sumokėti kompensaciją, bet Teismo sprendimas nevykdomas, kompensaciją turintis gauti asmuo turėtų turėti teisę reikalauti nacionalinio teisėjo vykdyti Teismo sprendimą, neribojant priemonių, kurių galima imtis viršnacionaliniu lygmeniu.

2.    Tarptautinis bendradarbiavimas ir tarpvalstybinis sprendimų vykdymas

50.    Laikais, kai teisingumui yra būdingas didėjantis mobilumas, tarptautinė prekyba nuolat plėtojama, turėtų būti teikiamas prioritetas Europos piliečiams bendrai teisingumo sričiai tobulinti, šalinti visas kliūtis, trukdančias įgyvendinti Europos piliečių teises. Taigi teismo sprendimai privalo būti pripažinti ir vykdomi valstybėse narėse be trukdžių.

51.    Savitarpio pasitikėjimo ir pripažinimo principai yra pamatiniai konstruojant Europos teisinę erdvę, kartu gerbiant nacionalinių sistemų įvairovę. Abipusis pripažinimas suponuoja, kad sprendimas, priimtas nacionaliniu lygmeniu, galioja kitose valstybėse narėse, ypač jų teisinėje sistemoje. Todėl būtina skatinti teisininkų stažuotes ir jų keitimąsi gerąja patirtimi. Skirtingos jų teisinės sistemos turėtų turėti teigiamos įtakos jų darbo praktikai.

52.    Turėtų būti organizuojami sistemingi visų Europos teisėjų ir kaltintojų mokymai; jie turėtų dalyvauti mokymų iniciatyvose ar pasikeitimų su kitomis šalimis programose. Be to, nuotolinio mokymo programos (e.mokymas) ir bendra mokomoji medžiaga turėtų būti orientuota tam, kad teismų profesionalai būtų apmokomi, kaip reikia dirbti su Europos mechanizmais (santykiais su EŽTT, Europos Teisingumo Teismu, naudojimusi abipusio pripažinimo dokumentais, teisminiu bendradarbiavimu, lyginamąja teise ir t.t.).

      a.            Civilinėse ir baudžiamosiose bylose

53.    Civilinėse bylose teismų sprendimai turėtų būti vykdomi tiesiogiai. Todėl būtina atsargiai palaipsniui naikinti vadinamąją exequatur (nuostata, kad norint vykdyti teismo sprendimą reikia gauti teismo raštą dėl vykdytinumo) sąlygą sprendimams vykdyti tam tikrose civilinėse ir komercinėse bylose.

54.    Kol kas proceso sparta ir teismų sprendimų vykdymo veiksmingumas turėtų būti stiprinami tobulinant taptautinius susitarimus dėl laikinųjų ir apsaugos priemonių taikymo.

55.    Be to, abipusis pripažinimas galėtų būti išplėstas apimant tas sritis, kurios dar neįtrauktos į Europos teisę, bet turinčios esminę reikšmę kasdieniame gyvenime, tokios kaip: paveldėjimas ir testamentai, santuokinio turto režimas, piniginės pasekmės porų skyrybų atveju.

      b.            Baudžiamosiose bylose

56.    Tarptautinis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose apima daug sričių. Kaip pavyzdžius galima paminėti bausmės, paskirtos užsienio valstybės teismo, atlikimą kilmės valstybėje, ekstradicijos prašymus, Europos arešto orderį, teismų sprendimų baudžiamosiose bylose pripažinimą, teisminį bendradarbiavimą ir kt.

57.    Užsienio teismo sprendimas turi būti vykdomas remiantis valstybių susitarimu ir turi būti grindžiamas teismų sistemų savitarpio pasitikėjimu. Valstybės, kurioje yra vykdomas sprendimas, teisėjas turi gerbti šį pasitikėjimą. Tai reiškia, kad šis teisėjas neturi keisti ar ginčyti teismo sprendimo turinio, priimto kitoje šalyje. Taigi negalima atsisakyti vykdyti teismo sprendimo kitais nei susitarime tarp vykdymo valstybės ir sprendimo priėmimo valstybės numatytais atsisakymo vykdyti pagrindais ir tais atvejais, kai sprendimas pažeidžia susijusių asmenų pagrindines žmogaus teises.

58.    Nepaisant to, nuteistųjų perdavimo atvejais, teisėjas gali adaptuoti užsienio teisėjo aiškiai išreikštas sankcijas, kai tokia galimybė numatyta susitarime, įpareigojančiame susijusias valstybes.

VII.      Išvados

1. Efektyvus privalomų teismo sprendimų vykdymas yra esminis teisinės valstybės elementas. Būtina užtikrinti visuomenės pasitikėjimą teismine valdžia. Teisminės valdžios nepriklausomumas ir teisė į teisingą teismą yra paneigiami, jei sprendimas nėra vykdomas.

2. Pati „nepriklausomo” teismo sąvoka, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, reiškia, jog teismo galia priimti privalomą vykdyti sprendimą neturi priklausyti nuo patvirtinimo, ratifikacijos, o priimto sprendimo turinys negali būti keičiamas, neteisminių institucijų, įskaitant Valstybės Vadovą.

3. Visos valstybės valdžios turėtų užtikrinti, kad konstitucinės ar aukščiausios galios teisės aktų nuostatos, numatančios teismų nepriklausomumą, būtų suformuluotos taip, kad būtų reikalaujama greito teismų sprendimo be kitų valstybės valdžių įsikišimo, išskyrus išimtinius leistinus amnestijos ir malonės suteikimo atvejus baudžiamosiose bylose. Teismų sprendimo vykdymo sustabdymas galimas tik kitu teismo sprendimu.

4. Neturėtų būti jokių vykdymo proceso atidėjimų, išskyrus atidėjimus, numatytus įstatymuose. Bet kokie atidėliojimai turėtų būti vertinami teismo. Asmenys, įgalioti priverstinai vykdyti teismų sprendimus, neturėtų turėti galios ginčyti arba keisti paties sprendimo.

5. Baudžiamosiose bylose valstybės turėtų susilaikyti nuo mažų bausmių, kurios faktiškai nėra vykdomos, politikos.

6. CCJE mano, kad teisinėje valstybėje valstybinės institucijos visų pirma privalo gerbti teismų sprendimus ir vykdyti juos greitai „ex officio”. Pati valstybės institucijos, atsisakančios paklusti teismų sprendimams, idėja paneigia teisės viršenybės koncepciją.

------------------------

7. Vykdymas turi būti teisingas, greitas, veikmingas ir proporcingas.

8. Šalys turėtų turėti galimybę lengvai inicijuoti vykdymo procesą. Turėtų būti vengiama bet kokių kliūčių, pavyzdžiui, pernelyg didelių vykdymo išlaidų.

9. Sprendimų vykdymo procese privaloma laikytis pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, pripažintų EŽTK bei kituose tarptautiniuose aktuose, reikalavimų.

10. Laisvės apribojimas privalo būti toks, kad nepažeistų teisių, numatytų 3 ir 8 EŽTK straipsniuose, kartu atsižvelgiant į išlygas, numatytas EŽTK 8.2 straipsnyje. Saugoti ir ginti šias teises yra teisėjų pareiga.

11. Nepaisant to, ar bausmės vykdymo tvarka priskiriama teisėjų, lygtinio paleidimo tarnybų ar administracinės valdžios atsakomybei, tokių priemonių įgyvendinimas privalo atitikti teisingumo (sąžiningumo) procese kriterijų bei turi būti teisminė jų priežiūra bei peržiūra.

------------------------

12. Pasitikėjimo ir abipusio pripažinimo principai yra pamatiniai Europos teisinėje sistemoje. Abipusis pripažinimas reiškia, kad sprendimai priimti nacionaliniu lygmeniu galioja ir kitose valstybėse narėse, ypač jų teisinėje sistemoje. Taigi būtina skatinti keitimąsi teisės srities specialistais. Skirtingos jų teisinės sistemos turėtų turėti teigiamos įtakos jų darbo praktikai.

13. CCJE rekomenduoja, kad Teismų Tarybos ar kitos atitinkamos institucijos reguliariai leistų teismų sprendimų vykdymo veiksmingumo ataskaitas. Atskira dalis turėtų būti skirta teismų sprendimų, priimtų valstybinių institucijų nenaudai, vykdymui.