Neoficialus vertimas

                                                                                                                                                           Europos Taryba  

         

KONSULTACINĖS EUROPOS TEISĖJŲ TARYBOS

(CCJE) 

NUOMONĖ Nr.12 (2009)

IR

KONSULTACINĖS EUROPOS PROKURORŲ TARYBOS

(CCPE) 

NUOMONĖ NR.4 (2009)

EUROPOS TARYBOS MINISTRŲ KOMITETO DĖMESIUI

Dėl TEISĖJŲ IR PROKURORŲ SANTYKIų DEMOKRATINĖJE VISUOMENĖJE

Šią nuomonę, kurią kartu priėmė CCJE ir CCPE sudaro:

§  Deklaracija, kitaip vadinama „Bordo deklaracija“;

§  Paaiškinamoji nota.


BORDO DEKLARACIJA

„TEISĖJAI IR PROKURORAI DEMOKRATINĖJE VISUOMENĖJE“[1]

Konsultacinė Europos teisėjų taryba (toliau – CCJE) ir Konsultacinė Europos prokurorų taryba (toliau – CCPE) Europos Tarybos Ministrų Komiteto prašymu pateikti nuomonę dėl santykių tarp teisėjų ir prokurorų, sutarė dėl:

  1. Visuomenė yra suinteresuota, kad įstatymo viršenybę užtikrintų teisingas, nešališkas ir efektyvus teisingumo vykdymas. Valstybiniai kaltintojai ir teisėjai turi užtikrinti, kad asmeninės teisės ir laisvės būtų garantuotos, o viešoji tvarka saugoma visų proceso stadijų metu. Tai apima absoliučią pagarbą kaltinamojo ir nukentėjusiojo teisėms. Prokurorų atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti peržiūrimas teismo. Kaip galimybė nukentėjusiajam gali būti sudarytos sąlygos bylą teismui pateikti tiesiogiai.    

  1. Teisingas teisingumo vykdymas reikalauja pusiausvyros tarp kaltinimo ir gynybos, taip pat reikalauja gerbti teismo nepriklausomumo, valdžių padalijimo ir galutinio teismo sprendimo įpareigojimo principus.  

  1. Tinkamas skirtingų, bet papildančių vienas kitą teisėjų ir prokurorų vaidmenų atlikimas yra būtinas, siekiant užtikrinti teisingą, nešališką ir efektyvų teisingumo vykdymą. Teisėjai ir valstybiniai kaltintojai (toliau tekste – arba prokuroras, arba valstybinis kaltintojas) privalo nepriklausomai vykdyti savo funkcijas ir išlikti nepriklausomi vieni nuo kitų.

  1. Teisingumo įgyvendinimui turi būti suteikti atitinkami organizaciniai, finansiniai, materialiniai ir žmogiškieji ištekliai.

  1. Teisėjų, o ten kur taikoma, ir prisiekusiųjų vaidmuo yra tinkamai ir teisingai, be prokurorų, gynybos ar kitų šaltinių įtakos, nagrinėti prokurorų jiems pateiktas bylas. 

  1. Teisės normų, o ten kur galioja, ir diskrecinės valdžios vykdant patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, įgyvendinimas ikiteisminio tyrimo metu reikalauja, kad valstybinio kaltintojo statusas būtų užtikrintas įstatymu aukščiausiu lygmeniu, tam tikru mastu kaip teisėjo. Priimdami sprendimus prokurorai privalo būti nepriklausomi ir savarankiški, o savo funkcijas atlikti sąžiningai, objektyviai ir nešališkai. 

  1. CCJE ir CCPE nurodo  Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) nuoseklią praktiką susijusią su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 punktu ir 6 straipsniu. Ypač remiamasi tais sprendimais, kuriuose Teismas pripažino nepriklausomybės nuo vykdomosios valdžios ir partijų,  iš dalies ir nuo bet kokio įgalioto vykdyti teisminę valdžią pareigūno. Tai neatleidžia prokuroro nuo pareigos paklusti aukštesnėms nepriklausomoms teisminėms institucijoms. Teismo funkcijų priskyrimas prokurorams turi būti apribotas bylose, numatančiose nedideles sankcijas: teisė būti kaltintoju negali būti vykdoma to paties asmens, kuris byloje, numatančioje nedideles sankcijas, realizavo teisę patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Turi būti užtikrinama kaltinamojo teisė, jog sprendimus šios kategorijos bylose priimtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.      

  1. Nepriklausomą valstybinio kaltintojo statusą užtikrina šie būtini minimalūs reikalavimai:

-         jokie išoriniai šaltiniai negali turėti įtakos jų pozicijai ir veiklai ar kitaip juos trukdyti; 

-         jų atranka, karjera, kadencija, įskaitant perkėlimus į kitas pareigas, yra įgyvendinama vadovaujantis įstatymu bei turint jų sutikimą, darbo užmokestis taip pat turi būti užtikrintas įstatyme numatytomis garantijomis. 

  1. Valstybėje, kurioje vadovaujamasi įstatymo viršenybės principu, kai prokuratūros struktūra yra hierarchinė, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn efektyvumas yra susijęs su skaidria valdžios veikla, atskaitingumu ir atsakomybe.  Pagal įstatymą, o kur taikoma, tai atsižvelgiant ir į patraukimo baudžiamojon atsakomybėn gaires ir kriterijus, individualūs nurodymai prokurorams turi būti teikiami raštu. Remiantis įstatymu bet koks valstybinio kaltintojo traukti ar netraukti baudžiamojon atsakomybėn sprendimo peržiūrėjimas turi būti vykdomas nešališkai ir objektyviai. Visose bylose nukentėjusiojo interesams turi būti skiriamas didelis dėmesys. 

  1. Tinkamam teisingumo administravimui būtina, jog visų teisinių profesijų atstovai veiktų atsižvelgdami į bendrus teisinius principus ir pagal tą patį etikos kodeksą. Mokymasis, įskaitant vadybos ir viešojo administravimo studijas, yra ir teisė, ir pareiga tiek teisėjams, tiek prokurorams. Šie mokymai turi būti nešališki, o jų efektyvumo vertinimas turi būti vykdomas reguliariai ir objektyviai. Siekiant aukštos teisingumo įgyvendinimo kokybės galėtų būti organizuojami jungtiniai mokymai teisėjams, prokurorams ir advokatams.

  1. Visuomenės interesas reikalauja, kad žiniasklaidai būtų suteikiama svarbi informacija, siekiant informuoti visuomenę apie teisingumo sistemos funkcionavimą. Kompetentingos valdžios institucijos turėtų pateikti informaciją, akcentuojančią kaltinamojo nekaltumo prezumpciją, teisę į teisingą, nešališką teismą ir visų asmenų dalyvaujančių procese teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tiek teisėjams, tiek prokurorams turi būti parengtas geros praktikos kodeksas ar gairės, kaip turi būti bendraujama su žiniasklaida. 

  1. Teisėjai ir valstybiniai kaltintojai yra pagrindiniai tarptautinio bendradarbiavimo teisminiais klausimais dalyviai. Būtina stiprinti abipusį pasitikėjimą tarp kompetentingų valdžios institucijų skirtingose valstybėse. Tarptautinio bendradarbiavimo keliu prokurorų surinkti ir teisminiame procese naudojami duomenys būtų skaidrūs, t. y. surinkti laikantis nustatytų procedūrų; siekiant užtikrinti žmogaus teises ir pagrindines laisves šie duomenys turi būti prieinami tiek teisėjams, tiek proceso dalyviams.    

  1. Valstybėse narėse, kur valstybiniai kaltintojai vykdo baudžiamosios teisės ribas peržengiančias viešojo intereso gynimo funkcijas, taikomi visi šiame dokumente išvardinti principai.


AIŠKINAMOJI NOTA

I. ĮŽANGA:

a. Nuomonės tikslas

1.     Remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įstatymo viršenybės principu pagrįstas esminis demokratinės valstybės uždavinys yra užtikrinti, kad visos pagrindinės teisės ir laisvės, taip pat ir lygybė prieš įstatymą būtų gerbiamos. Garantuojant efektyvias priemones nusikalstamo elgesio atžvilgiu yra svarbu ginti teisingumą ir visuomenės saugumą. Demokratinėje valstybėje visuomenės saugumas turi būti užtikrinamas efektyviu už nusikalstamą elgesį paskirtų bausmių vykdymu (Deklaracija, 1 paragrafas).     

2.     Valstybės misija yra nustatyti ir užtikrinti efektyvios teisingumo sistemos, gerbiančios žmogaus teises ir pagrindines laisves, funkcionavimą. Nors šioje misijoje dalyvauja ir valstybinio ir privataus sektoriaus subjektai, pagrindinis vaidmuo užtikrinant nepriklausomo ir nešališko teisingumo funkcionavimą tenka teisėjams ir valstybiniams kaltintojams (prokurorams). 

3.     Ankstesnėse Nuomonėse Konsultacinė Europos teisėjų taryba (CCJE) ir Konsultacinė Europos prokurorų taryba (CCPE) pabrėždamos žmogaus teises ir pagrindines laisves atkreipė dėmesį į daugelį efektyvaus teisingumo aspektų. Bendras teisėjų ir prokurorų tikslas, įskaitant ir prokurorus, kurių funkcijos platesnės nei baudžiamoji teisė, yra užtikrinti teisingą, nešališką ir efektyvų teisingumą. Šios Nuomonės naujovė yra tai, kad ji buvo parengta remiantis valstybių narių atstovų - teisėjų ir prokurorų – praktine patirtimi ir bendru sutarimu.    

4.     Didžiausias dėmesys sutelktas į esminius teisėjų ir prokurorų misijų aspektus – nepriklausomumą, pagarbą individualioms teisėms ir laisvėms, objektyvumą ir nešališkumą, etiką ir deontologiją, mokymus ir santykius su žiniasklaida.   

5.     Kaip patariama Ministrų Komiteto 2001 m. vasario 7 d. patvirtintame Globaliame Veiksmų Plane Europos teisėjams ir 2000 m. spalio 6 d. Ministrų Komiteto patvirtintoje Rekomendacijoje (2000)19 „Dėl kaltinimo vaidmens baudžiamojo teisingumo sistemoje“ dabartinė Nuomonė turėtų būti vertinama atsižvelgiant į teisėjų ir prokurorų santykių su kitais profesionaliais teisminio proceso dalyviais - advokatais, teismo ekspertais, teismo tarnautojais, antstoliais, policija – kontekstą. 

b. Nacionalinių sistemų įvairovė

6.     Europos Tarybos valstybėse narėse lygiagrečiai egzistuoja daug teisinių sistemų:

i.              Bendrosios teisės sistemos, kuriose yra aiškus teisėjų ir prokurorų atskirimas ir baudžiamojo tyrimo kompetencija nėra suderinama su kitomis funkcijomis;

ii.             Kontinentinės teisės sistemos, kuriose arba teisėjai ir prokurorai yra vientiso „teisinio korpuso“ dalis, arba, priešingai, tik teisėjai gali priklausyti tokiam „korpusui“ ir nagrinėti skirtingų specializacijų bylas.

Be to, valstybinio kaltintojo autonomiškumas (savarankiškumas), skirtingose sistemose, gali būti visiškas arba dalinis.  

7.      Šios Nuomonės tikslas, atsižvelgiant į Teismo praktiką, pagal panašumus ir skirtumus yra nustatyti sistemose taikytinų principų ir metodų pagrindus.

8.     Garantuotas funkcijų atskyrimas proceso dalyviams simbolizuoja teisėjų nešališkumą, kuris  kaip konstatuota CCJE Nuomonėje Nr. 1 „Dėl teismų sistemos nepriklausomumo ir teisėjų nenušalinimo nuo pareigų standartų” (2001)“, yra teisėjo poziciją charakterizuojanti institucinė garantija. Tai lemia, kad valstybiniam kaltintojui priskiriamas tiesos nustatymas ir kaltinamosios išvados parengimas, o tai yra viena iš pirmųjų galutinio sprendimo garantijų.

9.     Kiekvienoje sistemoje teisėjo vaidmuo valstybinio kaltinimo atžvilgiu skiriasi. Vis dėlto jų misijos yra viena kitą pildančios. Hierarchinių ryšių tarp teisėjų ir prokurorų nėra.  

10.  Valstybinio kaltintojo tarnybos nepriklausomumas yra būtina sąlyga teismų sistemos nepriklausomumui. Prokuroro vaidmuo ginant ir saugant įtariamųjų, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų žmogaus teises, geriausiai gali būti įgyvendinamas ten, kur prokuroras priimdamas sprendimą, yra nepriklausomas nuo įstatymo leidžiamosios ir vykdomosios valdžios ir kur teisėjų ir prokurorų veiklos atskyrimo yra tiksliai laikomasi. Demokratijoje, pagrįstoje įstatymo viršenybės principu, tai yra valstybinio kaltinimo pagrindas (Deklaracija, 3 paragrafas). 

c. Funkcijų ypatumai

11.  Teisėjai ir prokurorai privalo savo funkcijas vykdyti sąžiningai, nešališkai ir sistemingai, privalo gerbti ir stengtis apginti žmogaus teises bei siekti užtikrinti, kad teisingumo sistema veiktų tiksliai, greitai ir efektyviai.

12.  Įgyvendindami savo funkcijas prokurorai vadovaujasi arba savarankiško kaltinimo sistema (galimybės principas), arba privalomo kaltinimo sistema (legalumo principas), bet abiem atvejais prokurorai veikia ne tik visos visuomenės vardu, bet vykdo pareigą tam tikriems asmenims: kaltinamajam, kuriam garantuojama teisingumo ir sąžiningumo pareiga, taip pat nukentėjusiesiems, kuriems privalo užtikrinti, kad į jų teises būtų visiškai atsižvelgta. Taip elgdamasis ir be išankstinio nusistatymo lygybės principui, prokuroras negali būti lygus su kitais proceso dalyviais. Prokurorai turi tinkamai atsižvelgti į nukentėjusiųjų abejones ir požiūrius bei imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas nukentėjusiųjų informavimas apie jų teises ir teismo procedūras. Jie neturi incijuoti ar tęsti kaltinimo, jeigu nešališkas ir visais įmanomais įrodymais pagrįstas tyrimas rodo, kad kaltinimui nebus pagrindo.   

d. Esami tarptautiniai instrumentai

13.  Pateiktini keletas Europos Tarybos dokumentų, taip pat Teismo praktika tiesiogiai arba netiesiogiai susijusi su santykiais tarp teisėjų ir prokurorų. 

 

14.   Svarbiausia yra tai, kad užduotis teisėjams Teismas skiria, atsižvelgdamas į jų kaip žmogaus teisių ir laisvių saugotojų pareigą – EŽTK 5 straipsnyje (teisė į laisvę ir saugumą) ir 6 straipsnyje (Teisė į teisingą teismą). Tai taip pat taikoma ir prokurorams (5 straipsnio 1a, 3 ir 6 punktai).  

15.  Teismas, kurio viena iš užduočių yra aiškinti EŽTK, yra pateikęs keletą nutarimų apie teisėjų ir prokurorų santykiams reikšmės turinčius klausimus. 

16.  Buvo sprendžiamos problemos, kuomet prokuroras ir teisėjas dalyvauja toje pačioje byloje (sprendimas 1982 m. spalio 1 d. byloje Piersack‘as prieš Belgiją, skyrius 30-32), kuomet reikalinga užtikrinti, jog teismui arba prokuratūrai nebūtų daromas politinis spaudimas, (2008 m. vasario 12 d. byloje Guja prieš Moldovą, skyriai 85-91), kuomet kyla poreikis apsaugoti teisėjus ir prokurorus žodžio laisvės kontekste (sprendimas 2008 m. sausio 8 d. byloje Saygili ir kiti prieš Turkiją, skyriai 34-40), kuomet procedūrinė teismų ir valstybinių kaltintojų pareiga tirti, persekioti ir bausti žmogaus teisių pažeidėjus (sprendimas 2007 m. gegužės 15 d. byloje Ramsahai ir kiti prieš Nyderlandus, skyrius 321-357) ir nagrinėjamas persekiojančių institucijų indėlis į precedentinės teisės standartizaciją (sprendimas 2008 m. birželio 10 d. byloje Martins de Castro ir Alves Correia de Castro prieš Portugaliją, skyrius 51-66).

17.  Baudžiamojo proceso srityje remdamasis įvairiomis faktinėmis situacijomis (sprendimai 1979 m. gruodžio 4 d. byloje Schiesser prieš Šveicariją, skyrius 27-38, de Jong, Bljet ir Van den Brink prieš Nyderlandus, skyrius 49-50, Assenov ir kiti prieš Bulgariją, skyrius 146-150, Niedbala prieš Lenkiją, skyrius 45-47, Pantea prieš Rumuniją, skyrius 232-243 bei 2008 m. liepos 10 d. byloje Medvedyev ir kiti prieš Prancūziją, skyrius 61, 67-69), Teismas nustatė valstybinio kaltintojo statusą ir galias bei EŽTK 5 straipsnio 3 punkto reikalavimus (atsižvelgiant į kitus pareigūnus, įgaliotus vykdyti teisminę valdžią). Teismas taip pat nustatė kaltintojų statusą, jurisdikciją ir priežiūros teises telefoninių pasiklausymų bylose (sprendimas 2007 m. balandžio 26 d. byloje Dumitru Popescu prieš Rumuniją, skyrius 68-86) bei dalyvavimą Aukščiausiųjų teismų svarstymuose (sprendimai 1991 m. spalio 30 d. byloje Borgers prieš Belgiją, skyrius 24-29 ir 2003 m. liepos 8 d. byloje Fontaine and Berlin prieš Prancūziją, skyrius 57-67).

18.  Atsiribojant nuo baudžiamosios sferos, Teismas turi gerai parengtą praktiką apie „dalyvavimo Teisme doktriną“, pagal kurią kaltintojų dalyvavimas svarstymuose kertasi su EŽTK 6 straipsnio 1 punktu (sprendimai 1996 m. vasario 20 d. byloje  Lobo Machado prieš Portugaliją, skyrius 28-32 bei 2006 m. balandžio 12 d. byloje Martinie prieš Prancūziją, skyrius 50-55).

19.  Kiti Europos Tarybos priimti straipsniai:

 

-           Ministrų Komiteto Rekomendacija (94)12 „Dėl Teisėjų nepriklausomybės, našumo ir vaidmens“ pripažįsta ryšius tarp teisėjų ir prokurorų, bent jau šalyse, kur valstybiniai kaltintojai turi teisinę galią pagal šioje Rekomendacijoje Teismo apibrėžtas ribas;

-           Ministrų Komiteto Rekomendacija (2000)19 „Dėl valstybinio kaltinimo vaidmens baudžiamojoje sistemoje“ aiškiai pabrėžia ryšius tarp teisėjų ir prokurorų, taip pat nurodo bendruosius principus, kurie užtikrina tinkamą teisėjų ir prokurorų užduočių įvykdymą.

-           Ministrų Komiteto Rekomendacija (87)18 „Dėl Baudžiamosios teisės supaprastinimo“ pateikia skirtingų pavyzdžių apie užduotis, kurios anksčiau buvo pavestos tik teisėjams, o šiuo metu yra patikėtos prokurorams (šių užduočių pirminė misija susideda iš baudžiamojo persekiojimo pradėjimo ir nukreipimo). Šios naujos užduotys sukuria papildomus reikalavimus, susijusius su valstybinio kaltinimo organizavimu ir žmonių, kurie įsipareigoja vykdyti šias funkcijas, parinkimu.

II. TEISĖJŲ IR VALSTYBINIŲ KALTINTOJŲ STATUSAS  

a. Išorinės ir vidinės teisėjų ir valstybinių kaltintojų nepriklausomybės garantijos; įstatymo viršenybės principas - nepriklausomumo užtikrinimo sąlyga

20.  Teisėjai ir valstybiniai kaltintojai turi būti vieni nuo kitų nepriklausomi ir taip pat turi jaustis nepriklausomi, vykdydami jiems priskirtas funkcijas. Jie nuolat atlieka įvairias funkcijas teisingumo sistemoje ir visuomenėje, todėl atsižvelgiant į teisėjų ir prokurorų veiklos įvairovę egzistuoja skirtingos jų nepriklausomumo užtikrinimo garantijos ir principai (Deklaracija, 3 paragrafas).

21.  Teismų sistema yra pagrįsta nepriklausomumo nuo išorinių veiksnių principu, t. y. nuo bet kokių nurodymų, duodamų pačių įvairiausių šaltinių, taip pat ji pagrįsta vidinės hierarchijos nebuvimu. Pagrindinis teisėjų ir prisiekusiųjų vaidmuo yra teisingai išnagrinėti bylas, kurias pateikia prokurorai ir proceso dalyviai, atsispiriant įtakai, kurios stengiasi turėti tiek valstybinis kaltintojas, tiek gynyba. Teisėjai, prokurorai ir advokatai turi gerbti vieni kitus (Deklaracija, 5 paragrafas).

22.  Pagrindinis teisėjų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas EŽTK 6 straipsnyje bei pabrėžtas ankstesnėse Konsultacinės Europos teisėjų tarybos nuomonėse. 

23.  Bylos nagrinėjimas reiškia įstatymu paremtą bylos išsprendimą ir atsakomybę už priimamus sprendimus, kurie turi pasekmes su byla susijusiems asmenims. Abu momentai yra teisėjo prerogatyva, į juos negali kištis kitos valstybės valdžios[2]. Taip pat tai nėra valstybinio kaltintojo misija, kadangi prokuroras procese yra atsakingas už baudžiamojo persekiojimo inicijavimą ir tęstinumą.

24.  CCJE ir CCPE remiasi Teismo praktika dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 5 straipsnio, 3 paragrafo ir 6 straipsnio. Dėmesys teikiamas byloje Schiesser prieš Šveicariją priimtam sprendimui, kurioje Teismas pripažino teisminės valdžios nepriklausomumo nuo vykdomosios valdžios ir politinių partijų reikalavimą: „pareigūnui įstatymo suteikta teisė naudotis teisminėmis galiomis“ neišskiriant subordinacijos aukštesnei teisminei valdžiai (Deklaracija, 7 paragrafas). 

25.   Užuot pradėjus baudžiamąjį persekiojimą siekiant apginti pažeistus teisėtus interesus, kai kurios valstybės narės valstybiniams kaltintojams yra suteikusios teisę tam tikrais klausimais priimti įpareigojančius sprendimus. CCJE ir CCPE mano, kad bet kokių teisinių funkcijų priskyrimas prokurorams turi būti apribotas bylomis, kurios numato mažas sankcijas už nusikalstamos veikos padarymą, neturi būti vykdomas turint teisę palaikyti valstybinį kaltinimą teisme, t. y. prokurorai, kurie atlieka ikiteisminį tyrimą, neturėtų palaikyti valstybinio kaltinimo teisme, bei neturi iš anksto pabloginti kaltinamojo teisių į nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimą tokioje byloje. Jokiomis aplinkybėmis valstybiniam kaltintojui neturi būti leista priimti asmens laisvės atėmimą skiriantį bei apeliacijos teisę panaikinantį galutinį sprendimą (Deklaracija, 7 paragrafas).

26.  Prokuratūra yra nepriklausoma valdžios institucija, kurios egzistavimą pagrindžia įstatymas. Demokratinėse valstybėse nei parlamentas, nei kokia kita vyriausybės institucija negali turėti įtakos prokurorų priimtiems ir su konkrečia byla susijusiems sprendimams, ypač nurodymų, kaip konkrečioje byloje turi būti vykdomas kaltinimas, ar skatinimų pakeisti sprendimus (Deklaracija, 8 ir 9 paragrafai). 

27.  Valstybinių kaltintojų nepriklausomumas yra privalomas įpareigojant juos vykdyti savo misiją. Tai stiprina jų vaidmenį valstybėje, kurioje veikia įstatymo viršenybės principas, ir taip pat garantuoja, kad teisingumo sistema veiks sąžiningai ir efektyviai ir visi su teisminės valdžios nepriklausomumu susiję privalumai bus įgyvendinti (Deklaracija, 3 ir 8 paragrafai). Taigi teisėjo nepriklausomumui artimas prokuroro statusas nėra privilegija ar prerogatyva. Tai sąžiningo, nešališko ir efektyvaus teisingumo, kuris gina teisėtus viešuosius ir privačius interesus, garantija. 

28.  Prokuroro – valstybinio kaltintojo vaidmuo yra skirtingas priklausomai nuo kiekvienoje valstybėje narėje egzistuojančios teisinės sistemos bei priklausomai nuo pozicijos, kurią institucijų struktūroje ir baudžiamajame procese, užima prokuroras.

29.  Koks nebūtų prokuroro statusas, jis turi teisę savarankiškai realizuoti savo teisinį vaidmenį. Nepaisant, ar prokurorai savo darbą organizuoja pagal hierarchinę struktūrą, ar ne, būtina siekti užtikrinti jų atskaitingumą ir apsaugoti procedūras nuo savavališko nagrinėjimo bei procedūrų nenuoseklumo. Valstybiniai kaltintojai įpareigojami pateikti aiškias ir skaidres gaires, susijusias su jų kaltinimo funkcijų įgyvendinimu (Deklaracija, 9 paragrafas).  

30.  CCJE ir CCPE primena Rekomendaciją (2000)19, kurioje pripažįstama, kad siekiant užtikrinti prokurorų veiklos tolygumą ir efektyvumą, valstybė turi siekti nustatyti pagrindinius principus ir kriterijus, kuriais remiantis prokurorai priimtų sprendimus atskirose bylose.

31.  Įstatymais numatyti nurodymai prokurorams turi būti pateikiami raštu ir, jeigu įmanoma, suderinant su viešai paskelbtomis kaltinimo gairėmis ir kriterijais (Deklaracija, 9 paragrafas)[3]

32.  Kiekvienas sprendimas surašyti kaltinamąjį aktą ar priimti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą turi būti teisiškai pagrįstas. Kiekvienas prokuroro sprendimo  peržiūrėjimas turi turėti įstatyminį pagrindą, taip pat turi būti atliekamas nešališkai, objektyviai ir nepriklausomai Taip pat turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiųjų interesus ir  į bet kokį kitą asmens teisinį interesą (Deklaracija, 9 paragrafas).  

33.  Teisėjų ir prokurorų funkcijos savo prigimtimi papildo viena kita, o tai reiškia, kad abi proceso figūros suvokia, kad nešališkas teisingumas reikalauja suteikti lygias teises tiek prokurorui, tiek advokatui, ir kad valstybiniai kaltintojai visada turi veikti sąžiningai, objektyviai ir nešališkai. Teisėjai ir prokurorai visada turi gerbti įtariamųjų, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų sąžiningumą, o taip pat gynybos teises (Deklaracija, 2 ir 6 paragrafai). 

34.  Teisėjų ir prokurorų nepriklausomumas yra neatskiriamas nuo įstatymo viršenybės principo. Teisėjai, kaip ir prokurorai, dirba bendram visuomenės ir piliečių, kurie nori, kad visais aspektais būtų garantuojamos jų teisės ir laisvės, interesui. Jie veikia ten, kur yra labiausiai pažeidžiamos žmogaus teisės (asmeninė laisvė, privatumas, nuosavybės apsauga ir kt.) ir kurios reikalauja didžiausios apsaugos. Prokurorai turi užtikrinti, kad įrodymai būtų renkami, o procedūros inicijuojamos ir tęsiamos, remiantis įstatymu. Tai darydami jie turi laikytis EŽTK įtvirtintų principų ir kitų tarptautinių teisinių instrumentų, taip pat gerbti nekaltumo prezumpciją, teisę į gynybą ir teisingą teismą. Teisėjai turi matyti, kad šie principai buvo gerbiami atliekant visas ikiteisminio tyrimo  procedūras. 

35.  Teismo sprendimai prokurorui privalomi, jei teisės aktuose nenumatyta kitaip (Deklaracija, 4 ir 5 paragrafai).

36.  Valstybinio  kaltintojo ir teisėjo veikla bei elgesys neturi kelti  abejonių dėl jų objektyvumo ir nešališkumo. Teisėjai ir prokurorai, vykdydami savo funkcijas, turi būti nepriklausomi ir nuo išorės įtakos, ir bendraudami tarpusavyje. Bylose dalyvių ir teismo posėdžio stebėtojų (visuomenės) akivaizdoje neturi būti pademonstruotas teisėjo ar prokuroro nuolaidžiavimas ir jų tarpusavio funkcijų supainiojimas. 

37.  Pagarba aukščiau išvardintiems principams įpareigoja, kad prokuroro statusas aukščiausiu įstatymo lygmeniu būtų garantuojamas analogiškai kaip teisėjams. Teisėjų ir prokurorų misijos panašumas sukuria panašius reikalavimus ir garantijas jų statusui bei sąlygas vykdant jų pareigas, ypač priimant į darbą, taip pat mokymosi, karjeros, disciplinos, perkėlimo (kuris gali būti vykdomas tik pagal įstatymą arba esant susitarimui), atlyginimo, atleidimo iš pareigų ir laisvės kurti profesines asociacijas atvejais (Deklaracija, 8 paragrafas). 

38.  Tiek teisėjai, tiek ir prokurorai, priklausomai nuo veikiančios valstybinės sistemos, turi būti tiesiogiai susieti su savo institucijų administracija ir vadovybe. Šiam tikslui turi būti skiriami pakankami finansiniai resursai, taip pat ir infrastruktūra, adekvatūs žmogiškieji ištekliai ir materialiniai resursai, jie  turi būti suteikiami teisėjų ir prokurorų naudojimui ir turi būti naudojami jiems vadovaujant (Deklaracija, 4 paragrafas).

b.            Teisėjų ir prokurorų etika ir elgesys viešumoje

39.  Teisėjai ir prokurorai turėtų būti sąžiningi, turėti atitinkamus  profesinius ir organizacinius gebėjimus. Dėl savanoriškai pasirinktos profesijos, teisėjai ir prokurorai yra nuolatos viešai kritikuojami,  dėl to jie turi nusistatyti pareigą susilaikyti nuo žalos, teisine prasme - riboti  teisę komentuoti savo bylas. Kaip pagrindiniai teisingumo vykdymo subjektai, jie turi išlaikyti savo profesijos garbę ir orumą bei visose situacijose elgtis taip, kaip priklauso jų pareigybei[4] (Deklaracijos, 11 paragrafas).

40.  Teisėjai ir prokurorai turėtų susilaikyti nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, kurie galėtų pakenkti pasitikėjimui jų nepriklausomumu ir nešališkumu. Jiems pavestas bylas per apibrėžtą laiką jie turėtų spręsti rūpestingai, objektyviai ir nešališkai.

41.  Prokurorai turėtų susilaikyti nuo viešų komentarų ir pareiškimų žiniasklaidoje, nes tai galėtų sudaryti įspūdį, jog  daromas  tiesioginis ar netiesioginis poveikis atitinkamam teismo sprendimui arba kad tai gali pakenkti proceso skaidrumui.

42.  Teisėjai ir prokurorai turėtų siekti susipažinti su etikos standartais, turinčiais įtakos jų  funkcijų atlikimui. Tai pagerins supratimą ir pagarbą vienas kito misijai, tuo pačiu padidins harmoningo bendradarbiavimo perspektyvas.

c.      Teisėjų ir prokurorų mokymai

43.  Aukščiausias profesinės kvalifikacijos lygis yra būtina sąlyga visuomenės pasitikėjimui teisėjais ir  prokurorais pelnyti, profesinė kompetencija taip pat užtikrina teisėjų ir prokurorų vaidmenį ir veiklos teisėtumą. Profesinis mokymas vaidina lemiamą reikšmę, kadangi jis gerina pareigų atlikimo kokybę ir tuo pačiu didina tikėjimą teisingumo atkūrimu (Deklaracija, 10 paragrafas). 

44.  Teisėjų ir prokurorų mokymas apima ne tik profesijai reikalingų įgūdžių lavinimą, bet ir nuolatinį kvalifikacijos kėlimą karjeros laikotarpiu. Mokymai susiję su labiausiai prieštaringais teisėjų ir prokurorų profesijos aspektais, įskaitant administracinį teismų ir prokuratūrų valdymą, kuris turi atitikti jų specializacijos poreikius. Tinkamam teisingumo vykdymui reikalingas nuolatinis mokymas, kad būtų išlaikytas aukštas ir baigtinis profesinės kvalifikacijos lygis. Tai ne tik teisė, bet ir pareiga teisėjams ir prokurorams (Deklaracija, 10 paragrafas).

45.   Bendrus interesus tenkinančiomis temomis galėtų būti organizuojami jungtiniai teisėjų, prokurorų ir advokatų mokymai, nes tai padėtų užtikrinti aukščiausios kokybės teisingumą. Bendri mokymai turėtų sukurti pagrindus vienodai teisinei kultūrai (Deklaracija, 10 paragrafas).

46.  Skirtingos Europos šalys numato jų teisines sistemas atitinkantį teisėjų ir prokurorų profesinį paruošimą. Kai kurios šalys yra įsteigusios akademijas, nacionalines mokyklas ar kitas įstaigas; kitos – paveda šią kompetenciją specializuotoms institucijoms. Teisėjams ir prokurorams turėtų būti rengiami tarptautiniai kursai. Visais atvejais yra svarbu užtikrinti mokymus organizuojančios institucijos autonomiškumą, nes tai yra kultūrinio pliuralizmo ir nepriklausomybės garantas.[5]

47.  Atsižvelgiant į kontekstą teisėjų ir prokurorų tiesioginis indėlis organizuojant mokymus yra labai svarbus, nes jis suteikia galių pateikti nuomones iš atitinkamos jų profesinės patirties. Kursai turėtų apimti ne tik teisę ir asmens laisvių apsaugą, bet taip pat įtraukti administravimo ir vadovavimo praktinius modulius bei teisėjų ir prokurorų misijos sampratos studiją. Organizuojant mokymus esminis yra advokatų ir akademikų indėlis  – taip išvengiama trumpalaikio požiūrio. Mokymų kokybė ir efektyvumas turėtų būti vertinami objektyviai, remiantis įprastais kriterijais.  

III. TEISĖJŲ IR PROKURORŲ VAIDMUO IR FUNKCIJOS BAUDŽIAMAJAME PROCESE

a.      Teisėjų ir prokurorų vaidmuo ikiteisminiame procese

48.  Ikiteisminio tyrimo metu teisėjas savarankiškai arba kartu su prokuroru prižiūri atliekamo tyrimo veiksmų teisėtumą, ypač su pagrindinių asmens laisvių suvaržymu susijusiais atvejais (sprendžiant dėl suėmimo, įkalinimo, konfiskavimo, specialiųjų tyrimo metodų taikymo ir kt.).

49.   Pagrindinė taisyklė, kurios privalu laikytis, prokuroras privalo kruopščiai ištirti tyrimo teisėtumą ir kontroliuoti, ar tyrėjai laikosi žmogaus teisių priimdami sprendimą pradėti baudžiamąjį persekiojimą ar jį tęsti.

50.  Rekomendacija (2000)19 reglamentuoja prokuratūros ir policijos vaidmenį: jeigu policija yra pavaldi valstybiniam kaltintojui arba policijos atliekamas tyrimas yra prižiūrimas prokurorų, valstybė turi imtis efektyvių priemonių, kurios garantuotų, kad prokuroras galėtų teikti nurodymus, vertinti ir kontroliuoti bei sankcionuoti padarytus pažeidimus. Tuo atveju, jeigu policija yra nepriklausoma nuo prokuratūros, rekomendacija nurodo, kad valstybė efektyviomis priemonėmis turi užtikrinti, jog tarp valstybinio kaltintojo ir ikiteisminį tyrimą vykdančių institucijų vyktų tinkamas ir funkcionalus bendradarbiavimas. 

51.  Tose sistemose, kur ikiteisminio tyrimo vykdymą prižiūri su teismine valdžia savo statusu susijęs prokuroras yra labai svarbu, kad asmens laisves pažeidžiančios priemonės, kurių yra imamasi, ypač laikinas suėmimas, būtų kontroliuojamos teisėjų arba teismo.

b.            Teisėjų ir prokurorų santykiai vykdant baudžiamąjį kaltinimą ir teismo posėdžiuose  

52.  Kai kuriose valstybėse prokurorai gali reguliuoti bylos eigą, turėdami išimtinę teisę nuspręsti, ar byla bus pateikta teismui, ir kurią bylą galima išnagrinėti be teisminių procedūrų (nukentėjusio ir įtariamojo susitaikymas, ikiteisminis bylos išsprendimas šalių sutikimu, valstybinio kaltintojo ir gynėjo derybomis supaprastinta ir sutrumpinta procedūra, mediacija ir kt.), kurios prisideda prie teismo darbo krūvio mažinimo ir apibrėžia kaltinimo prioritetus.

53.  Tokios valstybinio kaltintojo galios atspindi baudžiamosios teisės modernizavimą, socializaciją, humaniškumą ir racionalizavimą bei yra naudingos mažinant bylų skaičių teismuose. Tačiau tuo atveju, kai prokuroras turi teisę tam tikros bylos neperduoti į teismą, yra būtina užtikrinti, kad būtų išvengta savavališkų veiksmų, diskriminacijos ar galimo neteisėto spaudimo iš politinės valdžios ir būtų apgintos nukentėjusiojo teisės. Taip pat privaloma užtikrinti, kad bet kuris nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo, ypač tiesioginės aukos, galėtų prašyti peržiūrėti prokuroro sprendimą dėl atsisakymo vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Viena iš galimybių – leisti nukentėjusiesiems tiesiogiai pateikti bylą į teismą.

54.  Tose valstybėse, kur veikia savarankiška baudžiamojo persekiojimo sistema, prokuroras privalo pateikti argumentuotą nuomonę, ar ikiteisminis tyrimas/ baudžiamasis procesas turi būti pradėtas ar ne, ir nuomonė turi būti pagrįsta kriterijais, kurie nustatyti ir priimti siekiant užtikrinti valstybinių kaltintojų sprendimų nuoseklumą.

55.  Proceso metu prokurorų nešališkumas turi būti suprantamas taip: jie turi veikti sąžiningai ir objektyviai, siekdami užtikrinti, kad teismui būtų pateikiami visi svarbūs faktai ir teisiniai argumentai. Turi būti užtikrinama, kad būtų atskleisti kaltinamajam palankūs įrodymai; tinkamai vertinta kaltinamojo ir nukentėjusiojo pozicija; patvirtinta, kad įrodymai buvo surinkti leistinomis priemonėmis, atmetant įrodymus, surinktus pažeidžiant žmogaus teises, pavyzdžiui, kankinant (Deklaracija, 6 paragrafas).

56.  Prokuroras negali pradėti, o pradėjęs turi baigti ikiteisminį tyrimą, jei nešališkas tyrimas ar įrodymų peržiūrėjimas parodo, kad priežasčių kaltinti  nebus.

57.  Teisėjai ir prokurorai proceso metu savo funkcijas turi vykdyti taip, kad būtų užtikrintas sąžiningas baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Teisėjas peržiūri valstybinio kaltintojo arba tyrėjo surinktų įrodymų teisėtumą ir gali išteisinti kaltinamąjį, jeigu yra nepakankamai įkalčių arba įrodymai surinkti neteisėtai. Valstybinis kaltintojas turi teisę tokį teismo sprendimą apskųsti. 

c.         Gynybos teisės visose proceso stadijose

58.  Teisėjai baudžiamojo proceso normas turi taikyti gerbdami gynybos teises (suteikiant kaltinamajam galimybę pasinaudoti savo teisėmis, supažindinant jį su kaltinimu ir kt.), nukentėjusiųjų teises, šalių lygybės principą ir teisę į atvirą teismo posėdį. Visais atvejais turi būti užtikrintas sąžiningas bylos nagrinėjimas[6](Deklaracija, 1, 2, 6 ir 9 paragrafas).

59.  Kaltinimas yra esminis momentas baudžiamajame procese: jis prasideda nuo to momento, kai įtariamieji oficialiai raštu yra informuojami apie faktinius ir teisinius jiems pareikštų kaltinimų pagrindus (1989 m. gruodžio 19 d. Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, § 79). Pagal EŽTK 6 straipsnio 1 punktą baudžiamajame procese „sąžiningas bylos nagrinėjimas“ reiškia, kad kaltinamieji turi teisę ginčyti jų kaltę pagrindžiančius pateiktus įrodymus ir teisinį argumentavimą.

60.  Valstybėse, kuriose valstybinis kaltintojas kontroliuoja ikiteisminį tyrimą, prokuroras turi užtikrinti, kad gynybos teisės būtų gerbiamos. Valstybėse, kuriose baudžiamajam tyrimui vadovauja policija ar kitos įstatymą įgyvendinančios institucijos, teisėjai į šį procesą yra įtraukiami, kaip asmens laisvių garantas (teismo nurodymas perduoti suimtąjį tinkamam teisminiam nagrinėjimui), ir jie privalo užtikrinti, kad kaltinamojo teisės būtų gerbiamos, ypač kai taikomas sulaikymas. 

61.  Daugelyje valstybių teisėjas ir prokuroras atsakingi už gynybos teisių įgyvendinimo stebėseną tampa tuomet, kai ikiteisminis tyrimas yra baigtas ir prasideda valstybinio kaltinimo palaikymo procedūra. Nuo to momento prokuroras, kuris gauna visas tyrimo ataskaitas ir teisėjas, kuris nagrinėja kaltinimus ir surinktus įrodymus, turi užtikrinti, kad kiekvienas, kuriam buvo pateikti kaltinimai, ypač dėl baudžiamojo nusikaltimo, yra laiku, detaliai ir jam/jai suprantama kalba informuoti apie  pareikštų kaltinimų pagrindą ir priežastis.  

62.  Priklausomai nuo šalies teisinės sistemos modelio, prokurorai ir teisėjai privalo užtikrinti, kad asmuo turėtų pakankamai laiko pasiruošti gynybai, kad jis/ ji yra tinkamai ginamas/ a ir jeigu reikia valstybės paskirto gynėjo, taip pat, jeigu reikia, yra suteikiamos vertimo paslaugos ir kaltinamajam suteikta galimybė prašyti, kad būtų imtasi visų veiksmų, kad būtų nustatyta tiesa.

63.  Bylai patekus į teismą teisėjo ir prokuroro galios skiriasi priklausomai nuo jų funkcijų bylos nagrinėjimo metu. Bet kokiu atveju, jeigu trūksta bent vieno su gynybos teisių apsauga susijusio komponento, tai teisėjas ar prokuroras, arba abu, priklausomai nuo konkrečios valstybėje galiojančios teisės sistemos, turi galėti atkreipti dėmesį į susidariusią situaciją ir ją ištaisyti.

IV. TEISĖJŲ IR VALSTYBINIŲ KALTINTOJŲ SANTYKIAI UŽ BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS RIBŲ IR AUKŠČIAUSIAJAME TEISME

64.  Priklausomai nuo valstybės, prokurorai gali turėti arba ne užduočių ir funkcijų, išeinančių už baudžiamosios teisės ribų[7]. Jeigu prokurorai turi atitinkamų užduočių ir funkcijų, tai jos gali apimti civilinę, administracinę, komercinę, socialinę, rinkimų ir darbo teisę, taip pat aplinkos apsaugą, pažeidžiamų grupių, tokių kaip mažumos, neįgalūs asmenys ar asmenys su mažomis pajamomis, socialines teises. Prokurorų veikla šiuo atveju negali turėti įtakos teisėjo galutinio sprendimo priėmimo procese (Deklaracija, 13 paragrafas).

65.  Svarbu paminėti funkcijas, kurias tam tikrose valstybėse Aukščiausiajame Teisme vykdo prokurorai. Šis vaidmuo palyginamas su generalinio advokato vaidmeniu Europos Bendrijos Teisingumo Teisme. Šiose jurisdikcijose generalinis advokatas (ar jam lygiavertis asmuo) nėra šalis ir neatstovauja valstybės. Jis yra nepriklausoma valdžios institucija, kuri padaro išvadas kiekvienoje byloje arba tik tose bylose, kurios domina kaip teismo užklausos patikslinti reikšmingas aplinkybes, kad būtų užtikrintas tinkamas įstatymo taikymas.  

66.  Remiantis įstatymo viršenybės principu kiekvienoje demokratinėje visuomenėje visos valstybinio kaltintojo funkcijos bei jų įgyvendinimo procedūros turi būti tiksliai reglamentuotos įstatymais. Tuo atveju, kai prokurorai atlieka  ne vien baudžiamojo persekiojimo funkcijas, jie privalo gerbti išimtines teisėjų ar teismo kompetencijas ir turi atsižvelgti į visus teismo praktikos suformuotus principus:  

          i.        Valstybinio kaltintojo dalyvavimas teismo procese neturi daryti įtakos teismo nepriklausomumui;

         ii.        Valdžių padalijimo principo turi būti laikomasi ir prokurorui ginant viešąjį interesą, ir teismui ginant žmogaus teises;

        iii.        Be išankstinės prerogatyvos ginti viešąjį interesą prokurorai turi naudotis tokiomis pačiomis teisėmis ir įpareigojimais kaip ir kiekviena kita proceso šalis ir neturi naudotis privilegijuota pozicija teismo procese (lygybės principas);

        iv.        Visuomenės vardu atliekami prokurorų veiksmai ginant viešąjį interesą ir asmenų teises, neturi pažeisti  galutinio teismo sprendimo privalomumo principo (res judicata), tačiau yra tam tikros išimtys, atsirandančios pagal tarptautinius įpareigojimus, įskaitant ir Teismo praktiką.  

Kiti Deklaracijoje paminėti principai mutatis mutandis taikomi visoms valstybinio kaltintojo funkcijoms, vykdomoms už baudžiamosios teisės ribų, (Deklaracija, 13 paragrafas).

V. TEISĖJAI, VALSTYBINIAI KALTINTOJAI IR ŽINIASKLAIDA (Deklaracija, 11 paragrafas)

67.   Demokratinėje visuomenėje žiniasklaida vaidina esminį vaidmenį, ypatingai santykiuose su teismine sistema. Visuomenės suvokimas apie teisingumo kokybę stipriai priklauso nuo žiniasklaidos, kuri formuoja nuomonę apie tai, kaip veikia teisingumo sistema. Viešumas prisideda prie sąžiningo bylos nagrinėjimo, kadangi gina proceso dalyvius ir kaltinamuosius nuo neskaidraus teisingumo vykdymo.

68.   Augantis visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimas baudžiamuoju ir civiliniu procesais padidino žiniasklaidai teismo ar prokuratūros pateikiamos objektyvios informacijos poreikį. 

69.   Yra labai svarbu, kad demokratinėje visuomenėje teismas įkvėptų visuomenei pasitikėjimą[8]. Proceso viešumas yra viena iš priemonių, kurios pagalba pasitikėjimas gali būti palaikomas.

70.   Europos Taryboje šį klausimą reglamentuoja du pagrindiniai dokumentai: a) Rekomendacija (2003)13 „Dėl informacijos, susijusios su baudžiamuoju procesu, sklaidos per žiniasklaidą“ ir b) CCJE Nuomonė Nr. 7 „Teisingumas ir Visuomenė“ (2005).   

71.   Turint omenyje visuomenės teisę gauti bendro pobūdžio informaciją, žurnalistams turi būti suteikta būtina informacija, kuri padėtų pranešti ir komentuoti teisingumo sistemos funkcionavimą, teisėjų diskrecijos įpareigojimus ir prokurorų neišnagrinėtas bylas, nacionaliniais teisės aktais nustatytus apribojimus ir teismo praktiką.

72.   Žiniasklaida, taip pat kaip ir teisėjai, ir prokurorai, privalo gerbti esminius principus, tokius kaip nekaltumo prezumpcija[9] ir teisė į sąžiningą teismą, teisė į asmeninį gyvenimą ir teisėjų bei prokurorų, įtrauktų į bylą, nešališkumo principą.

73.   Žiniasklaidos susidomėjimas bylos tyrimu ar nagrinėjimu gali tapti invaziniu įsikišimu ir daryti netinkamą įtaką bei spaudimą teisėjams ir valstybiniams kaltintojams, atsakingiems už tam tikras bylas. Siekiant kovoti su iššūkiais, kylančiais dėl išankstinių komentarų apie neišnagrinėtas bylas, teisėjai ir prokurorai turi pasižymėti gerais profesiniais įgūdžiais, aukštais etikos standartais ir stipriai save riboti. 

74.   Su žiniasklaida susijęs personalas, pvz., atstovas spaudai, teisėjai ar prokurorai, išmokyti bendrauti su žiniasklaida, gali padėti žiniasklaidai pateikti tikslią informaciją apie teismo darbą ir sprendimus, taip pat padėti teisėjams ir prokurorams.   

75.   Teisėjai ir prokurorai turi abipusiškai gerbti vieni kitų specifinį vaidmenį teisingumo sistemoje.  Tiek teisėjai, tiek ir prokurorai turi parengti gerosios praktikos bendraujant su žiniasklaida gaires arba kodeksą[10]. Kai kurių valstybių etikos kodeksai reikalauja, kad teisėjai susilaikytų nuo komentarų apie nagrinėjamas bylas, siekiant išvengti galimų pasisakymų, kurie sukeltų visuomenės abejonių dėl teisėjų nešališkumo[11] ir kad būtų išvengta nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Bet kokiu atveju, teisėjai savo nuomonę turi išsakyti per priimtą sprendimą; diskrecija ir tinkamų žodžių parinkimas yra labai svarbus, kai teisėjai pagal įstatymą gali pasisakyti per masines informavimo priemones apie nagrinėjimas ar išnagrinėtas bylas[12]. Valstybinai kaltintojai turi būti atsargūs, komentuodami teisėjų veiksmus ar priimtus sprendimus, ir savo nesutikimą su sprendimu, jeigu yra galima, turi reikšti, jį apskųsdami.  

VI. TEISĖJAI, PROKURORAI IR TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS (Deklaracija, 12 paragrafas)

76.   Siekiant užtikrinti efektyvią žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą yra būtina pažymėti veiksmingą tarptautinį Europos Tarybos valstybių narių bendradarbiavimą, pagrįstą atitinkamais tarptautiniais instrumentais, ypač EŽTK įtvirtintomis vertybėmis. Tarptautinis bendradarbiavimas turi būti paremtas abipusiu pasitikėjimu. Tarptautinio bendradarbiavimo pagalba surinkta ir teisminėse procedūrose naudojama informacija turi būti skaidri savo turiniu ir kilme ir taip pat turi būti prieinama teisėjams, valstybiniams kaltintojams ir proceso dalyviams. Kils poreikis apsisaugoti, kad tarptautinis teisinis bendradarbiavimas netaptų pagrindiniu (vykdomo be teisinio monitoringo ir tinkamo įvertinimo) užtikrinant teisę į gynybą ir asmens duomenų apsaugą.



[1] Prie šios Deklaracijos pridedama ir Paaiškinamoji nota. Šią deklaraciją parengė jungtinė CCJE ir CCPE darbo grupė  Bordo mieste (Prancūzija) ir CCJE ir CCPE oficialiai priimta 2009 metų lapkričio 18 d. Bordo mieste (Slovėnija)

[2] Konsultacinės Europos teisėjų tarybos Nuomonė Nr.1 (2001) dėl teismų sistemos nepriklausomumo ir teisėjų nenušalinimo nuo pareigų standartų, taip pat rekomandacija Nr. R (94) 12 dėl teisėjų nepriklausomumo, jų veiklos efektyvumo ir vaidmens.

[3] CCPE Nuomonė Nr. 3 (2008) dėl valstybės kaltintojų vaidmens ne baudžiamajame procese

[4] Dėl teisėjų CCJE Nuomonė Nr. 3 (2002) dėl profesinio teisėjų elgesio, ypač etikos, teisėjo pareigoms netinkamo elgesio, šališkumo principų ir taisyklių (2002) ir Bangladoro teisėjų elgesio principai (priimti UN ECOSOC 2006 m.) ir Universalioji teisėjų chartija, priimta Tarptautinės teisėjų asociacijos Centrinės tarybos 1999 m.vasario 17 d. Taipėjuje (Taivanas). Dėl prokurorų be Jungtinių Tautų gairių dėl prokurorų vaidmens (1990), Europos gairės dėl prokurorų etikos ir elgesio (Budapešto gairės) priimtos Europos Generalinių prokurorų 2005 m.gegužės 31 d. Konferencijos Budapešte metu.   

[5] CCJE Nuomonė Nr. 4 (2003) dėl tinkamo teisėjų įvadinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo darbo metu nacionaliniu ir Europos lygiu ir Nuomonė Nr. 10 (2007) dėl Teisėjų Tarybos paslaugų visuomenei, paragrafas 65-72.

[6] CCJE Nuomonė Nr. 8 (2006) dėl teisėjų vaidmens ginant įstatymo viršenybės principą ir žmogaus teises terorizmo kontekste.

[7] CCJE Nuomonė Nr. 3 dėl valstybinio kaltinimo vaidmens ginant  viešąjį interesą

[8] Europos Žmogaus Teisių teismo byla Olujič prieš Kroatiją

[9] Rekomendacijos  Rec (2003) 13 priede paminėtas principas I ir atspindintis Paaiškinamąjį Memorandumą

[10] Teisėjams ir žurnalistams pasiūlyta CCJE Nuomonės Nr. 7 teisingumas ir visuomenėparagrafe 39 (2005).

[11] CCJE Nuomonės Nr. 3 dėl teisėjų parergo ir etikos” paragrafas 40 (2003)

[12] Europos Žmogaus Teisių teismo bylos Daktaras prieš Lietuvą ir Olujič prieš Kroatiją